Nepale dirbęs lietuvis: grįžęs supranti, kad Lietuvoje nėra jokių rūpesčių

Vasarą LRT Televizijos laida „Emigrantai“ pasakoja ne apie lietuvius svetur, o apie emigrantus, besiilsinčius po Tėvynės saule, bei tuos, kurie namo grįžo ne tik atostogų. Pirmoji „Emigrantų“ vasaros istorija – apie Nepale dirbusį lietuvį, kuris ne tik pamatė įvairias šios tolimos šalies gyvenimo puses, patyrė gausybę kuriozų, bet ir turėjo išgyventi vieną baisiausių gamtos stichijų.

Azijoje stiprų žemės drebėjimą savo akimis pamatęs Darius Montvila gyvenimą įvertino iš naujo. Po kojomis besiskirianti žemė, milžiniški pastatai, byrantys tarytum kortų nameliai, raudos, daugiau kaip 8 tūkst. žuvusiųjų, 17 tūkst. sužeistųjų, 250 dingusiųjų be žinios. Baimės ir skausmo, kurį sukėlė prieš porą mėnesių įvykęs žemės drebėjimas, pamatuoti neįmanoma. Specialistų skaičiavimais, stichijos palikta žala Kinijoje, Nepale, Indijoje ir Bangladeše – apie 3 milijardai JAV dolerių. Žemės drebėjimai šiose vietovėse – pakankamai dažnai pasitaikantis reiškinys, tačiau tokios didžiulės nelaimės nebuvo jau 80 metų.

Nenukentėjo dėl laimingo atsitiktinumo

Vidutinių platumų klimato šalių, tarp jų – ir Lietuvos, gyventojai ramūs – žemės drebėjimai mums negresia. Lietuvių, savo akimis mačiusių tokias tragedijas, – vos vienas kitas. Tarp jų – Darius Montvila. Pusantrų metų Nepalo sostinėje Katmandu praleidęs vyras šios kelionės nepamirš visą gyvenimą. Atvykęs vadovauti mobiliojo ryšio tinklo tiesimui, patyręs specialistas tapo atsakingas ne tik už savo, bet ir už turistų grupės iš Lietuvos saugumą.

„Aš įkalbėjau atvykti grupę savo draugų: atvažiuokite, aš jums parodysiu Nepalą, nes tai yra įdomu, jūs niekada nebuvote“, – pasakoja Darius.

Tada „Emigrantų“ pašnekovas net negalėjo įtarti, kad draugus pasikvietė tiesiai ant mirties slenksčio. Laimei, visi lietuviai – sveiki ir gyvi. Už tai dėkoti reikia tik mažam atsitiktinumui. Kaip tik tą dieną Darius turistus išsivežė aprodyti kalnų kaimelių. Jie nė nenumanė, kad iš visko, ką prieš tai matė Katmandu, netrukus liks tiktai griuvėsiai.

„Atsisėdom pailsėti ir tuo metu prasidėjo baisiausias drebėjimas. Mes patekom į zoną, kur drebėti drebėjo, namai kratėsi, medžiai, automobiliai siūbavo, žmonės bijojo, tačiau toje vietoje niekas negriuvo, nes nebuvo didelių pastatų. Mums labai pasisekė: nenuslinko nė vienas kalno šlaitas, ant mūsų nenusirito nė vienas akmuo. Smūgius pamatėme, išgirdome, pajutome, bet nuo mūsų nė plaukas nenukrito. Tik tuomet, kada grįžome žemyn į miestelius, supratome, kad tai buvo ne šiaip didelis žemės drebėjimas, kad tai buvo masinė nelaimė“, – prisimena Darius.

Kol lietuviai suprato, kad tai, ką jie mato, yra 7,8 balų žemės drebėjimas, praėjo keletas minučių.

„Lietuviai nežino, kas yra žemės drebėjimas. Na, žemė kilnojasi, keista. Na, stiklinė, pastatyta ant stalo, kratosi ir praktiškai nugriūna. Na, džipai kratosi kaip per techninę apžiūrą. Bet nė vienas nesupranta, kokia rizika, kokia nelaimė ateina“, – sako Darius.

Fatalizmas vietiniams leidžia išlaikyti ramybę

Vaizdai, kuriuos išvydo išvažiavę iš lankytų kaimelių, iš Dariaus atminties jau niekada neišsitrins. Tai baisiausia, ką jis kada nors yra regėjęs: „Kai pamatai, kaip pastatas visas dreba ir laksto kaip švytuoklė, kai bėgdamas iš pastato laiptais žemyn pamatai, kaip sienoje atsiranda plyšys, kurio prieš pusę sekundės dar nebuvo, tuomet ateina baimė.“

Pasak Dariaus, Nepale žemės drebėjimų būna daug, bet fatalizmas vietiniams leidžia ramiai gyventi. „Visi seismologai jiems jau ilgai ir seniai sakė: anksčiau ar vėliau jūs vėl turėsite didžiulį žemės drebėjimą. Paskutinis toks stiprus buvo 1934 metais. Nepaisant to, krūva namelių buvo pastatyta iš nedegto molio plytų. Tai reiškia, kad, jeigu kas nors gerai trinktels į sieną, tai ta siena subyrės ir sugrius. Tie nameliai ir sugriuvo“, – „Emigrantams“ pasakoja Darius.

Fatalizmas – tai tikėjimas, kad viskas, kas vyksta žmogui ir aplinkiniam pasauliui, nuo jo paties nepriklauso. Baimė dėl ateities, baimė, kad kas nors nepavyks, nerimas dėl pinigų – tai, kas labiausiai rūpi europiečiui, nepaliečiui – nesvarbu. Ir jeigu tavo namus nušlavė žemės drebėjimas ar potvynis – vadinasi, taip buvo nulemta ir nuo to saugotis neverta.

„Beveik visi geriau pastatyti pastatai išsilaikė – suskeldėjo, bet išsilaikė. Tačiau tai nebuvo panika. Tai buvo stresas, baimė, riksmai, nusiminimas, verksmas dėl žuvusiųjų, tai buvo nekoordinuoti nepaliečių veiksmai, ką toliau daryti, tačiau nebuvo panikos. Buvo daug neveiksnumo, neefektyvumo, daug netvarkos, tačiau nebuvo panikos. Aš manau, kad tai vėliau išgelbėjo labai daug gyvybių. Ačiū Dievui, panikos nebuvo ir mūsų grupėje, bet baimės – daug“, – prisimena Darius.

Panika – tai stipri, nepakeliama baimė, užvaldanti visas mintis, verčianti žmogų kovoti net tada, kai nelabai aišku, ką tiksliai jis turėtų daryti. Kai esi fatalistas, panika – neįmanoma. Darius sako, kad šis požiūris apsaugojo žmones nuo dar didesnės nelaimės.

Dešimt dienų – tiek lietuvis praleido Nepale po baisiosios balandžio 25-osios, visiems laikams pakoregavusios Nepalo istoriją.
„Aš buvau iki to laiko, kada baigė važiuoti tarptautinės pagalbos grupės. Jos pradėjo grįžti namo, šalis susivokė, kaip toliau gyventi, ir pradėjo labai atsargiai, labai negrabiai, bet jau grįžti į gyvenimą. Jau matėsi, kad pagrindinės žaizdos sustojo gilėti ir jie ėmė tvarkytis. [...] Pamačiau visą tą baimę, nerimą, betvarkę, žmonių gelbėjimą, lavonų traukimą, laidojimą, maisto, vandens trūkumą, ligų riziką, transporto nebuvimą, masinį žmonių bėgimą. Visa tai vyksta per pirmąją savaitę. Po tokių nelaimių pirmosios trys dienos yra kritinės, o dar savaitę reikia padėti jiems grąžinti gyvenimą atgal į vėžes“, – pasakoja Darius.