Susirasti darbą Monake lietuviui padėjo rusų kalbos mokėjimas

  • Teksto dydis:

Monakas. Už šią nykštukinę valstybę mažesnis tik Vatikanas. Monako plotas – vos 2 kv. km, o gyventojų į juos sutelpa visa Marijampolė – apie 38 tūkst. žmonių. Tai tankiausiai apgyvendinta ir viena turtingiausių šalių Europoje, pasakoja LRT TELEVIZIJOS laida „Emigrantai“. Vos išgirdus žodį „Monakas“ prieš akis veikiausiai iškyla baltos jachtų burės, madingai apsitaisiusios gražuolės ir turtingi dėdės, kurie noriai moka už prabangius daiktus ir pramogas.

Prieš porą metų atlikus tyrimą paaiškėjo, kad net trečdalis šioje valstybėje gyvenančių žmonių – milijonieriai. O kiti turtuoliai, atvykę čia, tiesiog leidžia pinigus. Labai gali būti, kad jiems tai daryti padeda lietuvis Ovidijus. Emigranto pragyvenimo šaltinis Monake – turizmo organizavimas, kaip jis pats sako, tik tam tikriems žmonėms, su kuriais kontaktai jau užmegzti. Tie žmonės – daugiausia prabangos ar išskirtinių potyrių ištroškę rusai.

„Padedu žmonėms gerai čia leisti laiką, gerai praleisti atostogas, gerai įsikurti, gerai nuvykti iš taško A į tašką B. Mano darbas, galima sakyti, sezoninis – prasidės jis gegužę–birželį, kai atvažiuos turistai. Tai susiję su transportu, privačiais automobiliais, automobilių nuoma su privačiais vairuotojais, su nekilnojamojo turto nuoma. Asistuoju tam tikriems žmonėms, kurie turi ir nekilnojamo turto, bet kurie patys tuo neužsiima. Išeina, kad esu asmeninis asistentas“, – apie savo darbą laidoje „Emigrantai“ pasakoja pašnekovas.

Ovidijus atviras – jo paslaugos nėra skirtos turistui, kuris atskrenda nusipirkęs pigiausią skrydžio bilietą, ketina maistą ruošti pats nuomojamame kambaryje ir jokiu būdu neišleisti daugiau nei planavo. Jo klientai – žmonės, kurie žino, ko nori, ir gali už tai susimokėti.

„Nereklamuoju savo paslaugų, kad „atvažiuokite pas mane, aš jums išnuomosiu automobilį už 30 eurų“, „aš jums parodysiu Monaką už 50 eurų“. Tiesiog turiu, galima sakyti, uždarą nedidelį ratą klientų, kurių man visiškai užtenka, su kuriais atsiranda naujų kontaktų, papildomų darbų. […] Išeina taip, kad mano darbo profilis labai platus. Kalbu labai daug kalbų: lenkų, rusų, prancūzų, italų, anglų, dar šiek tiek prisimenu norvegų. Visas mano darbdavių kontingentas, galima sakyti, iš Rusijos“, – tvirtina pašnekovas.

Rusų kalba Monake girdima ne rečiau už valstybinę

Toli klientų iš Rusijos Ovidijui ieškoti nereikėjo. Monake gyvenantis lietuvis sako, kad rusų kalbą šioje turtingoje valstybėje išgirsi ne ką rečiau nei valstybinę prancūzų.

„Čia yra maža Rusija, aplinkui – vien rusai. Čia jų tiek, kad einant Monako gatve girdėti skambančią rusišką muziką yra natūralu. Į šalia esančią Nicą ar Kanus mes pradėjo važinėti gal prieš 20 metų. Rusai čia važinėja jau 300 metų. Čia visi carai viską turėjo, apartamentus ir t. t. Čia, kaip sakoma, maža Rusija, rusiškai – „malinkaja Rosija“, – pasakoja Ovidijus.

Ovidijus sako, kad būtent rusų kalbos mokėjimas Monake jam atvėrė daugiausia kelių. Taip pat – daugybei čia dirbančių užsieniečių. Padavėjai ir pardavėjai, jachtų palydovės, jeigu tik kalba rusiškai, Monake labai laukiami.

Čia yra maža Rusija, aplinkui – vien rusai.

„Nereikia nei prancūzų kalbos, nei anglų. Žinau žmonių, kurie dirba finansų srityje. Bankas, pavyzdžiui, privalo turėti bent vieną darbuotoją, kuris puikiai kalba rusiškai, nes, žinoma, didelis procentas klientų yra rusai. Restoranuose tas pats. Kaip žinome, rusai nelabai mėgsta gerai kalbėti angliškai, ypač senesnio amžiaus žmonės, bet jie labai reiklūs. Būna, kad restorane reikalingas žmogus, kuris užsakytų ką nors iš meniu, pavalgytų kartu su jais ir viską išverstų. Nors meniu būna parašytas rusų kalba, jie nori žinoti, ką valgo, nori išsirinkti vyną“, – sako Ovidijus.

Jis tvirtina su tokiais atvejais susidūręs ir pats – klientai paskambina ir pakviečia vakarienės, nes nori, kad kas nors jiems išrinktų vyną.

Už įprastą butuką Monake sumokėsite apie 2 mln. eurų

Monako Monte Karlo kazino – vieta, kur turistai iššvaisto daugiausia pinigų. Įdomus dalykas – vietos gyventojai čia neįleidžiami. Valdžia nenori, kad jie iššvaistytų savo pinigus. Beje, būtent šiuose lošimų namuose nufilmuotos kazino scenos net keletui filmų apie Džeimsą Bondą.

Čia taip pat gausu parduotuvių, kuriose rasite visų prabangiausių mados prekės ženklų drabužius bei aksesuarus, automobilių salonų, kuriuose – patys brangiausi išskirtiniai automobiliai.

Nekilnojamojo turto kainos nykštukinėje valstybėje dažnai pavadinamos didžiausiomis pasaulyje. Šiuo metu vidutinė kvadratinio metro kaina – net 40 tūkst. eurų. Įsivaizduokite įprastų 50 kv. m butą už 2 mln. eurų. Bet tai dar pigu. 2006 m. būtent Monake buvo paskelbta brangiausių pasaulyje apartamentų kaina – butas aukščiausiame kunigaikštystės pastate, „Odeon Tower“ komplekse, kainavo 300 mln. eurų.

Nuoma, anot „Emigrantų“ pašnekovo Ovidijaus, dažniausiai prasideda nuo keturženklės sumos: „Tai priklauso nuo vietos, būsto dydžio, bet galima sakyti, kad prasideda nuo tūkstančio eurų, jeigu pavyks rasti kažkokį gerą mažą variantą. Jeigu esi svetimšalis, bet Monake turi savo adresą, tu jau turi visas lengvatines mokesčių galimybes.“

Jo aiškinimu, jei žmogus Monake turi gyvenamąją vietą, jis gauna privilegijų: gali registruoti įmonę, kurti verslą, laikyti pinigus banke. Taip pat tokiam žmogui sumažėja mokestinė našta: „Tai negalioja prancūzams. Kad ir gyvena Monake, jie vis tiek turi registruoti visus savo mokesčius Prancūzijoje. O viskas, kas liečia svetimšalius, jie dėl to ir renkasi tokią valstybę, kaip Monakas“, – nurodo Ovidijus.

Vidutinis atlyginimas Monake – antras pagal dydį Europoje

Turtuoliams aptarnauti reikia įvairiausių, daugiausia, aptarnavimo srities darbuotojų. Tūkstančiai žmonių iš čia pat esančios Prancūzijos ar Italijos pasienio miestų kasdien atvyksta į Monaką dirbti. Važinėti tuos keliasdešimt kilometrų tikrai verta, nes algos Monake – daug didesnės nei šalia esančiose valstybėse. Vidutinis atlyginimas čia – antras pagal dydį Europoje – beveik 4,5 tūkst. eurų.

Monakas turtuolių Meka tapo ne per vieną naktį. Pajamų mokesčio kunigaikštystė atsisakė prieš 150 metų, kiti mokesčiai – taip pat labai nedideli. Taigi turtuoliai čia pirmiausia suplūdo dėl lengvatų, o toliau jau prasideda įgeidžių tenkinimas ir statuso įtvirtinimas.

Apie laisvalaikiui pinigus švaistančius turtuolius Monake kuriami net anekdotai – yra paklausa, bus ir pasiūla. Pavyzdžiui, į Monaką iš Nicos galite atskristi sraigtasparniu. Aštuonių minučių kelionė kainuos mažiausiai 200 eurų. Bet tai tik pradžia.

Galite apsistoti legendinio Monte Karlo Ermitažo viešbučio karališkuose apartamentuose už maždaug 10 tūkst. eurų nakčiai.

Taip pat galite užsisakyti staliuką, prie kurio smagiai stebėsite „Formulės-1“ lenktynes už 30 tūkst. eurų. O sumokėję 5 tūkst. gausite pavairuoti „Formulės-1“ bolidą.

Vakarienė trijų „Michelin“ žvaigždučių restorane jums atsieis mažiausiai 300 eurų. Tai – kaina be gėrimų.

„Kartais jie [turtuoliai] sprendžia apie paslaugų kokybę pagal kainą. Būna, paklausia, kiek kainuoja jachta, nors nei jos matė, nei žino, kokio ji dydžio, nei koks joje aptarnavimas. Pasakai, kad savaitgaliui jachta kainuoja 100 tūkst. eurų, o jie sako – ai ne, mes ieškome kažko brangesnio“, – pavyzdį pateikia Ovidijus.

„Emigrantų“ pašnekovas tvirtina žinantis atvejų, kai, pavyzdžiui, jachtų kapitonai tą pačią jachtą nuomoja už 20 tūkst. eurų, bet kai kuriems klientams jos nuoma atsieina net 70 tūkst. eurų. „Tas pats kateris gali kainuoti ir 1000 eurų, ir 3500 eurų, bet kitiems žmonėms. [...] Kai pasakoja, kad Turkijoje pardavėjas apgavo – nusipirkai skarelę už penkis eurus, kai ji iš tiesų kainuoja eurą, tai čia tas pats – kartais nusiperki paslaugą, kuri kainuoja 10 kartų pigiau.“

Sutikti garsenybę Monake – itin lengva

Įžymybių, kurios mėgsta Monake leisti atostogas, tiek daug, kad išvardinti visų tiesiog neįmanoma. Per Monake vykstančias „Formulės-1“ lenktynes garsenybę čia sutiksi kiekviename kvadratiniame metre. Tokia pati situacija vyrauja per pavasarį atidaromą Kanų kino festivalį.

„Bėgiojant, bėgant pro vieną viešbutį į kalną, teko prasilenkti su Davidu Bekchamu, kuris bėgo į nuokalnę. Taip pat esu matęs tų prancūzų žvaigždžių, [...] Kavinėje „Cafe de Pari“ dažnai Lewisą Hamiltoną matau, Davidą Couldrotą – „Formulės-1“ lenktynininkus“, – pasako Ovidijus.

Jis tvirtina pastebintis, kad ir Lietuvos žvaigždės ilsisi Monake: „Bet aš jų nesivaikau, man autografai nereikalingi. Tiesiog tenka matyt daug.“

Tie lietuviai, kurie vis dėlto atvyksta į Monaką ne ilsėtis, o dirbti, anot Ovidijaus, dažniausiai įsidarbina jachtose, su sportu susijusiose srityse. Taip pat daug žmonių čia dirba aptarnavimo sferoje: kavinėse, restoranuose. „Vienas lietuvaitis ir pats nemažą restoraną turi pliaže. Ten irgi visas kolektyvas lietuvaičių dirba. [...] Žinoma, yra ir architektų mūsų, ir finansininkų, kurie čia dirba“, – pasakoja Ovidijus.

Emigrantas: negalima sakyti, kad visas Monakas yra prabangus ir brangus

Tačiau žmonės, kurie čia gyvena ir dirba, už 300 eurų tikrai nevakarieniauja ir sraigtasparniu iš Nicos neskraido. Ir apie įžymybes, kurias matyti čia įprasta, Monako gyventojai mažai galvoja. Jie tiesiog dirba ir gauna už tai pinigus.

„Žmonės mėgsta leisti pinigus, nes jie jų tikrai labai daug turi, bet nėra taip, kad čia būtų labai brangu ir negalėtų gyventi paprasti žmonės, tokie kaip aš, kaip visi likę, kaip didelė dalis darbininkų, kurie čia atvažiuoja. Čia yra prekybos centrų, parduotuvių, kavinių, kurios tikrai nėra brangios“, – tikina Ovidijus.

Anot jo, tokioje kavinėje, kaip „Cafe de Pari“ kava kainuos 5–6 eurus, o pusryčiai – 18–25 eurus. Tačiau galima nueiti į šalią esančią mažą kavinę, kurioje kava kainuos 2–2,5 euro, o suradus mažą itališką kavinukę už kavą Monake galite sumokėti ir dar mažiau.

„Žinoma, yra kavinių, kurios turi savo istoriją, savo prabangą, kurios tikrai daug brangesnės, bet negalima sakyti, kad visas Monakas yra brangus ir prabangus“, – tikina „Emigrantų“ prašnekovas.

Monako gyventojams važiuoti apsipirkti į už vos kelių kilometrų esančią pigesnę Italiją – įprasta, kaip lietuviams į Lenkiją. Ir pramogos jų paprastesnės. Tam, kad čia gerai jaustumeisi, jachtos tikrai nereikia, tikina Ovidijus.

Žiemą, kai turi daug laiko, jis mėgsta ilgus pasivaikščiojimus su savo žmona iš Rusijos. Tatjana Monake studijuoja prancūzų kalbą. Pora susipažino per ekskursiją į romantiškus levandų laukus.

„Žiemą, ne sezono metu, pasivaikščioti, pabėgioti vakare – pasaka. Tiesiog yra ramybė, tyla. Nebent tą tylą kartais sudrumsčia „Ferrari“ ar „Lamborghini“ akseleratoriaus garsai. O šiaip kultūros lygis čia vis tiek skirias nuo kitų miestų, nuo tos pačios Nicos. Nica – subkultūrinis miestas. Monakas – taip pat, bet čia kiti žmonės pasilieka“, – sako Ovidinus.

Anot jo, nors Monake darbuotojų skaičius didelis, atėjus darbo pabaigai daugelis išvažiuoja į kitas vietas ir lieka tik vietiniai: „Net ir turistai čia neapsistoja, jie išvažiuoja atgal į Nicą. Lieka tie, kurie iš tikrųjų turi daug aukštesnį intelekto lygį.“

Už SIM kortelę teko pakloti trečdalį turėto biudžeto

Ovidijaus darbo galima tik pavydėti. Sezono, kuris tęsiasi nuo pavasario iki vėlyvo rudens, metu Ovidijus užsidirba pakankamai, kad likusį pusmetį galėtų tiesiog atostogauti. Tačiau tokį svajonių darbą vyras gavo tikrai ne iš karto. Jo emigracijos istorija prasidėjo prieš 14 metų. Trumpai ją būtų galima papasakoti taip: keliavo į Šveicariją, o atsidūrė Pietų Prancūzijoje, kol galiausiai persikraustė į Monaką.

„Atvažiavau, atrodo, trumpam, keliems mėnesiams, bet taip išėjo kad esu čia jau 14 metų. Galinė stotelė turėjo būti mažas miestelis prie Ženevos, bet aplinkybės taip susiklostė, kad atvažiavau čia, laukiau draugų, pas kuriuos atvažiavau, o jie neatvažiavo (jiems kitos istorijos nutiko, automobilis sugedo). Užstrigau čia, laikui bėgant įsikūriau ir pasilikau“, – pasakoja Ovidijus.

Jis prisimena, kad draugai, kurių tada laukė, Monaką pasiekė tik po geros savaitės. Atvykę jie siūlė važiuoti į Lietuvą, bet Monake, anot „Emigrantų“ pašnekovo, tuo metu buvo geras oras, o Lietuvoje – krito šlapdriba: „Aš pasakiau, kad „nenoriu tos žiemos, man ir čia gerai, aš pasiliksiu. Draugai, nepykite, bet važiuokite, man ir čia gerai.“

Monakas ir netoliese esantys miestai Nica ir Kanai – vienos brangiausių vietų Europoje. Čia (tada dar studentas) Ovidijus atvyko praktiškai be pinigų.

„Kai atvažiavau, turėjau gal 140–150 eurų. Manydamas, kad man čia reikės pabūti kelias dienas, labai ramiai jaučiausi. Tai buvo vieninteliai mano pinigai. Nebuvo minčių skambinti giminaičiams į Lietuvą, prašyti padėti ar dar kažką. Žinojau, kad su tais pinigais turiu išgyventi iki to laiko, kol grįš draugai. Bet po to viskas susiklostė taip, kad ir darbas atsirado, ir draugų naujų, ir rusų kalbą pramokau geriau, nei mokėjau būdamas Lietuvoje“, – sako Ovidijus.

Prieš 14 metų kainos Lietuvoje ir Prancūzijoje ar Monake skyrėsi žvėriškai. Etiketės ant kai kurių prekių lietuviui tada sukėlė kone šoką.

„Atsimenu didžiausią įspūdį (žinoma, šoką) paliko SIM kortelės kaina. Lietuvoje jos buvo dalinamos beveik už dyką. Čia iš manęs paprašė 30 eurų. Tai buvo, galima sakyti, ketvirtadalis mano tuometinio biudžeto. Dar kai pasakė tarifus, kiek kainuoja paskambinti į Lietuvą ar čia išsiųsti žinutes, buvo dar didesnis šokas“, – prisimena „Emigrantų“ pašnekovas.

Įsidarbinti padėjo Prancūzijoje galiojanti teisė

Pirmos pora dienų prie Viduržemio jūros Ovidijui praėjo romantiškai – nuotykių kvapas, nežinomybė, gražūs nematyti vaizdai. Tačiau tai truko neilgai. Tada dar Nicoje, mieste, kur tuo metu vargu ar buvo lietuvių, vyras pajuto vienatvę.

„Tuo metu užklupo šioks toks ilgesys, vienatvė. Tuometiniai draugai buvo tokie... greičiau pažįstami, su kuriais siejo darbiniai santykiai. Buvo vienas bulgaras, keli ukrainiečiai. Trūko Lietuvos, trūko bendravimo, nebuvo net to interneto. Atsimenu, eidavau į kažkokius jaunimo namus, kur būdavo internetas. Kiekvieną dieną galėdavai praleisti prie kompiuterio pusvalandį, paskaityti „Delfi“, pabendrauti, atrašyti elektroninius laiškus“, – sako Ovidijus.

Jis prisimena tuo metu labai nemėgęs ir pačių prancūzų. Anot pašnekovo, jie atrodė arogantiški, nenorintys padėti. „Atrodo, su lietuviais bendrauji vienaip, o su jais reikia visai kitaip. Dabar net šypseną kelia kartais dar didesnė pačių lietuvių arogancija. Prancūzai – labai nuoširdūs, žiūrint iš šono, kultūringi žmonės. Nors viduje ir galvoja apie blogai, niekada to neparodys“, – tvirtina Ovidijus.

Per dvi savaites radau ir kontaktų, ir draugų, ir tuo metu darbą su dideliu atlyginimu.

Nicoje atsidūręs visiškai vienas ir beveik be pinigų, jau po poros savaičių jis turėjo kuo pasigirti: „Per dvi savaites radau ir kontaktų, ir draugų, ir tuo metu darbą su dideliu atlyginimu. Žinoma, jis buvo neoficialus, bet man atrodo, kad visi, išvažiavę į tą pačią Angliją ar Norvegiją, nuo to pradėjo“, – įsitikinęs Ovidijus.

Jo aiškinimu, Prancūzijoje galioja teisė, kad kiekvienas žmogus, norintis pagalbos, gali įdarbinti kitą. Tokiu būdu Ovidijų įdarbino karuselių parko savininkas, kuriam reikėjo, kad karuselės būtų sumontuotos ir išmontuotos.

Pirmąjį oficialų darbą gauti padėjo rusų kalbos žinios

Prisiminkite Lietuvą prieš 14 metų, kai vidutinė alga Lietuvoje buvo apie tūkstantį litų į rankas. Staiga jaunas vaikinas, Lietuvoje gavęs vadinamąjį minimumą, apie 450 litų, šią sumą gali uždirbti per vieną dieną.

„Tuo metu tarifai tikrai buvo įspūdingi – 12 eurų už valandą, naktį – 15 eurų už valandą. Tada Lietuvoje atlyginimas buvo, man atrodo, 400 litų per mėnesį, o čia padirbus 10 valandų į dieną tu turėjai visą tą atlyginimą. Tai buvo tiesiog tokie dalykai, kurie iš tikrųjų mane šokiravo. Žinoma, tai nebuvo kažkoks lengvas darbas, bet labai padėjo tai, kad šeimininko sūnus puikiai kalbėjo angliškai. Su jais praleidau daug laiko, tapome gerais draugais. Su jais iki šiol bendrauju. Pavasarį jie buvo sustoję Monake, mano dukros pasisuka ant tų karuselių“, – sako Ovidijus.

Atvykęs į Prancūziją lietuvis nesitikėjo, kad pirmąjį oficialų darbą gauti padės net ne anglų, o būtent rusų kalbos žinios.

„Pirmas mano oficialus darbas buvo su vienu draugu lenku. [...] Tai buvo staliaus darbas. [...] Gana įdomus, nes tai buvo modernių virtuvių Monake ir aplink jį instaliavimas“, – sako Ovidijus.

Monaką kuriam laikui buvo ir palikęs

Ovidijus ne visą laiką gyveno Prancūzijoje ir Monake – bandė grįžti ir į Lietuvą, su draugais Norvegijoje buvo pradėjęs statybų verslą, tačiau sako, kad niekur nesijautė geriau nei Monake.

„Man iš pradžių gal patiko naujovės, Norvegija – naujas kraštas, labai daug žuvies, žvejyba. Mėgstu žvejoti, tai tas iš pradžių patiko, bet tie pliusai labai greitai atsibodo. Kai pradedi skaičiuoti, žiūrėti į ateitį, Norvegija liko ta šalimi, kurioje gali aplankyti draugus, bet gyventi ten niekada negalėčiau. Kai iš čia išvažiavome, supratome, ką šitas kraštas mums reiškia“, – sako Ovidijus.

Grįžęs į Monaką jis nusipirko mažą parduotuvę, kurioje prekiavo retais alkoholiniais gėrimais, skirtais, kaip pats sako, tam tikram žmonių ratui. „Nuo tada pradėjo megztis kontaktai, atsirado labai daug rusakalbių klientų, kurie turi labai daug vilų aplinkui ir dažnai čia atostogauja. Juos dažnai lanko svečiai, todėl atsirado naujų poreikių: transportas, su atostogomis susiję dalykai. Pasikeitus situacijai šeimyniniame gyvenime nusprendžiau likti prie to, kur jau buvo šiek tiek įdirbio. Dabar atostogauju. Visi atostogauja“, – sako Ovidijus.

Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19:30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių