Vokietijoje lietuvei prireikė 7 metų, kad pasiektų laiptelį, ant kurio buvo Lietuvoje

Su šeima gyventi į Vokietiją kaunietė Jolita Kolesnikovienė išvyko prieš septynerius metus. „Emigrantams“ ji sako, kad, kol gyveno Lietuvoje, jos gyvenimas buvo gražus ir ramus, bet vos tik tapo emigrante, prasidėjo nesibaigiantys sunkumai, pavydas ir apkalbos.

Mažame miestelyje prie Frankfurto apsigyvenusiai moteriai prireikė net septynerių metų, kad vėl atsidurtų ant to paties laiptelio, ant kurio buvo gyvendama Kaune.

Jeigu tik galite neemigruoti – neemigruokite, nesivelkite į šitą košę, pataria karčios patirties prikaupusi dvi dukras auginanti Jolita.

„Mama pirmoji išvažiavo, o aš sakiau, kad nevažiuosiu į Vokietiją. Mama po mėnesio ėmė kviesti, sakė, kad čia tikrai rasime darbus, galime atvažiuoti porai metų, kol dukrai reikės eiti į mokyklą. Ilgai šnekėjome, buvo abejonių“, – prisimena lietuvė.

Pasak Jolitos, tie, kurie sugalvoja išvykti iš Lietuvos, dažnai linkę negirdėti perspėjimų, o kitų emigrantų problemomis ir sunkumais netiki. Mano, kad, jeigu kitam buvo sunku, kodėl jam taip turėtų nutikti. Moters teigimu, visi be išimties naujokai išgyvena sunkų, juodą laikotarpį.

„Emigrantų“ pašnekovė ragina labiau vertinti tai, ką turite susikūrę Lietuvoje: namus, darbą, net jeigu ir negaunate labai didelio atlyginimo. Kartais didesni pinigai būna neverti to, ką dėl jų tenka iškentėti.

„Lietuvoje dirbau auklėtoja vaikų darželyje Kaune. Kaip ir nenorėjau bėgti, man patiko darbas, patiko kolektyvas, viskas buvo gerai. Atlyginimas, aišku, nebuvo stebinantis, bet direktorė sakė, kad, jeigu eisiu dar kažkur studijuoti, jis pakils. Aš pradėjau nuo auklėtojos asistentės, paskui man davė pusę auklėtojos etato. Sakė, kad, jeigu išsilavinimas bus pedagoginis, tada galėsiu dirbti auklėtoja pilnu etatu. Bet kadangi už mokslus reikėjo mokėti – ir dar didelius pinigus, tai nusprendžiau bandyti važiuoti – kas bus, tas bus. [Jei nepasiseks], grįšime į Lietuvą ir toliau gyvensime. [...] Vyras Lietuvoje dirbo autoservise, tai vieną mėnesį gerai būdavo, kitą – prasčiau“, – pasakoja Jolita.

Į darbą skalbykloje – sukąstais dantimis

Emigruoti Jolita su vyru sugalvojo tada, kai visoje Europoje buvo labai sunku – per 2010-ųjų finansų krizę. Jiems buvo vos per 20 metų, abu turėjo didelių tikslų, tačiau juos sunkiai sekėsi įgyvendinti. Jolita prisipažįsta, kad nuo paauglystės ją traukė dirbas su vaikais – jautė pašaukimą šiai profesijai, bet nežinojo, kad tai taip mažai apmokama profesija.

„Mama sakė, kad, jeigu kartais sugalvosiu čia dirbti auklėtoja, tai reikėtų pasiimti rekomendaciją. Direktorės gražiai paprašiau, parašė, na, ir atvažiavome čionai. Aišku, nemokant kalbos, niekas nepriima dirbti auklėtoja“, – kalbėdamasi su „Emigrantais“ prisimena moteris.

Nesvarbu, ką darėte Lietuvoje, kokie geri specialistai buvote, naujoje šalyje jūsų istorija rašoma iš naujo. Viskas, kas buvo anksčiau, čia lengva ranka užbraukiama. Jolitai teko visa tai pereiti. Ji, kaip vaikų auklėtoja, čia niekam nebuvo reikalinga. Tačiau sunkaus darbo pramonės srityje atvykėliams Vokietijoje rasti nesunku.

„Pradėjau nuo skalbyklos. Nešdavo žmonės marškinius, kostiumus, patalynę, rankšluosčius, reikėjo lyginti. Skalbdavo didžiausios skalbimo mašinos. Aišku, labai nepatiko, ėjau sukandus dantis“, – pasakoja Jolita.

Emigrantė sako, kad labiausiai jai nepatiko vadovės elgesys: „Ji [iš anksto] nepasakydavo, kad šiandien reikės dirbti viršvalandžius. Už 5 minučių mano darbas baigiasi, ir ji sako: tai dar valandą reikės tau pasilikti, pažiūrėk, dar nespėjai padaryti darbo iki galo. O dukra darželyje ir ją turiu pasiimti. Negaliu ateiti valanda vėliau ir pasakyti, kad reikėjo dirbti.“

Įpratę gyventi nelaužydami taisyklių vokiečiai labai kritiškai žiūri į tuos, kurie tinginiauja ar bando įvesti savo tvarką. Lietuviams dažnai tai tampa peiliu po kaklu. Tokia griežta tvarka daugelį labai erzina.

„Aš tikrai labai daug nusileisdavau ir, sukandusi dantis, darydavau, ką sakydavo. Dabar, po 7 metų, jau pradėjau atsikirsti“, – sako Jolita.

Pasiliko dėl dukros

Anot Jolitos, melas, kad Vokietijoje lengva gyventi ir kad čia daug darbo. Tūkstančiai žmonių gyvena iš pašalpų nieko neveikdami, nes, jeigu svajoji rasti ką nors normalesnio, atsitrenki į sieną.

„Susiklostė taip, kad mane atleido iš darbo, džiaugėmės, kad vyras dirba, uždirba ir galime išsilaikyti. Bet pareina vieną dieną ir sako: nebeturiu ir aš darbo. Norėjosi tą pačią dieną susikrauti daiktus ir išvažiuoti. Bet dukra ėjo į mokyklą, ir dabar viską mesk ir grįžk į Lietuvą. Aišku, būtų sunku. Kalbos... Lietuviškai ji šneka, bet jei reikėtų rašyti, skaityti, vaikui būtų stresas“, – pasakoja lietuvė.

Nerašyta taisyklė tarp emigrantų Vokietijoje – visi turi skųstis, kad labai sunku. Čia niekas jūsų nesupras, jeigu viskuo džiaugsitės ir girsitės, kad jums sekasi. Darbininkų pasaulyje įprasta visada nutaisyti rūškaną veidą, dejuoti, kaip sunku, kaip niekas jūsų neįvertina. Nors skamba keistai, tačiau taip gyvena daugelis.

Kadangi daugelis uždarbiauti į Vokietiją atvyksta iš provincijos, žmonės atsiveža mažų miestelių tradiciją – skleisti gandus apie aplink esančius. Jeigu tik parodai, kad gyveni geriau už kitus, tave suės, perspėja Jolita.

„Mašinos tikrai nepirkom greitai, bet kad ir geresnį rūbą nusiperki arba skanesnio maisto... Taigi mato viską ir pavydas kyla. Tarp lietuvių konkurencija irgi didelė. Labai didelis pavydas. Apkalbos. Į akis nesako, bet išgirstu per kitus“, – „Emigrantams“ pasakoja lietuvė.

Jolita teigia, kad jos šeima tarp kitų lietuvių greitai tapo nemėgstama, nes ji su vyru nuolat stengėsi ieškoti ko nors geresnio, įdomesnio nei darbas skalbykloje. Ir kai Jolita pranešė bandysianti laimę vaikų darželyje, kur ir svajojo patekti nuo pat atvykimo į svetimą šalį, daugelis tautiečių moterų jai nepagailėjo šlykščių žodžių.

„Buvo apkalbų, kad susiradau auklėtojos darbą per greitai. Kaip čia taip viskas? Per pažįstamus, per kažką tai. [...] Iš tiesų aš tiesiog ėjau ir beldžiausi į duris. Ir sakydavau: taip, mano kalba nėra puiki, bet kas su manimi šneka – susišneka; aš noriu dirbti, tai mano svajonių darbas. Atėjusi į darbo pokalbį pasakiau, ką maždaug Lietuvoje veikiau su vaikučiais, ką dabar galėčiau daryti, kokios mano idėjos. Direktorius man pasakė, kad jam patinka tokie žmonės, gerai, bandom. Pasirašiau sutartį, dirbu auklėtoja pusę metų. Šis darželis gana naujas, lapkritį buvo metai, kai įkurtas. Vedu kaip ir fizinio lavinimo pamokėles, vaikučiai sportuoja“, – pasakoja Jolita.



NAUJAUSI KOMENTARAI

stase

stase portretas
Teisingai raso.Jei viens is seimos vokietis,tai dar nieko,bet jei esi viena su vaikais ir gyveni gyvenvietej ar mazam miesteli tai vokieciai yra labai uzsidare,kerstingi ir tau gali ateja pasakyti,kad cia ju bendrija ir nauju nepriima.Taip yra prie Bavarijos ir toj dali kur buvo iki sienos, rusu pusej.

Vika

Vika portretas
Ko ji cia verkia? Reikejo neemigruoti arba grizti,jeigu nepatiko,dabar gasdina kitus,kaip ten blogai. Niekas negalvoja,kad ten kas nors laukia su pyragu,bet jeigu Lietuvoje tu negali pragyventi ir normaliai islaikyti vaiku,nori nenori zmogus emigruoja - cia visa esme. Zmones puikiai zino,ka pasirenka ir kad svetur ne pyragai,esi svetimas ir turi parodyti,ka sugebi. Niekur niekas nieko neduoda dykai. Bet cia gasdinti taip pat nereikia. Nepatinka - grizk ir gyvenk laimingai ten,kur tau taip "gera" (nesupratau,kuriu galu vaziavo,jeigu visai nenorejo?). Dazniausiai zmones vaziuoja,kada cia pasidaro neimanoma pragyventi is esamu atlyginimu. Dar viena zurnalistu parinkta verkisne (gal issigas zmoneliai ir nebeemigruos?).
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių