Žurnalistas: lietuviai galvoja, jei nestudijuoji universitete – esi nevykėlis | kl.lt

Žurnalistas: lietuviai galvoja, jei nestudijuoji universitete – esi nevykėlis

  • Teksto dydis:

Darbą turi mėgti taip, kad norėtum jį dirbti nemokamai, apie praktikos svarbą Jungtinėje Karalystėje pasakoja LRT RADIJO korespondentas Paulius Kaliačius. Pasak žurnalisto, Lietuvoje vyrauja nuomonė, jei baigęs mokyklą nestoji į universitetą, esi nevykėlis, o Anglijoje atvirkščiai – populiaru keliauti arba savanoriauti.

– Kada emigravote į Angliją ir kodėl taip nusprendėte?

– Į Angliją atvykau prieš dešimt metų, o persikraustyti į Londoną nusprendžiau, nes norėjau naujų išbandymų. Pastebiu, kad daug žmonių iš mažesnių Lietuvos miestų nori gyventi Vilniuje, siekdami sostinėje praplėsti akiratį ir išbandyti kitokį gyvenimo būdą. Aš gimiau Vilniuje, o kažkuriuo gyvenimo metu tiesiog pajutau, kad taip pat noriu išbandyti save, pažiūrėti kaip man seksis didmiestyje. Londoną pasirinkau todėl, nes visą gyvenimą domėjausi šio miesto alternatyviąja kultūra. Mokykloje anglų kalba man sekėsi neblogai, žinojau, kad pritapti neturėtų būti sunku.

– Domėjausi, kad dirbate „Selfridges“ įmonėje. Kaip suprantu, tai prekybos centras?

– „Selfridges“ šiek tiek daugiau nei prekybos centras. Nors pagrindinė mūsų veikla – prekyba prabangos prekėmis, tačiau mes taip pat užsiimame kultūrine bei socialine veikla. Kelis kartus per metus kompanija vykdo socialines akcijas, kurias sieja su vitrinomis, bet ne su prekyba.

Pavyzdžiui, praėjusiais metais mūsų kūrybinė komanda buvo susirūpinusi vietų, kuriose galima pasiklausyti gyvos muzikos, mažėjimu, todėl parduotuvėje buvo atidaryta koncertų salė. Šiais metais „Selfridges“ bendradarbiauja su žymaus amerikiečių dizainerio žmona Michele Lamy – įmonėje atidarytas bokso ringas. Mes bandome išgliaudyti prabangos sąvoką. Mūsų kompanijai įdomu, ką reiškia šis žodis.

– Kokias pareigas užimate kompanijoje? Kiek laiko ten dirbate?

– Aš dirbu vaizdinio apipavidalinimo skyriuje. Esu atsakingas už drabužių ir erdvių pristatymą. Kiekviena mano diena vis kitokia. Gali tekti kurti manekenų stilių, instaliuoti sudužusias graikų skulptūras ar vaikščioti su dulkių siurbliu. Šioje įmonėje esu penkerius metus. Anksčiau teko dirbti kompanijoje „Harvey Nichols“.

– Kodėl susidomėjote darbu „Selfridges“?

– Dirbant mano srityje, šioje įmonėje vienos geriausių karjeros galimybių. Šią kartelę norisi pasiekti, o gal ir peršokti. Kaip minėjau, smagu, kai kompanija, kurioje dirbi, rūpinasi ne tik komercija, bet galvoja ir apie ateitį.

– Kaip suprantu, Anglijoje nedirbate žurnalistu? Kodėl?

– Esu dirbęs ir žurnalistu. Atlikau praktiką „Vice“ žurnalo internetiniame portale. Norint būti žurnalistu ir neturint vietinio išsilavinimo – sunku prasibrauti į šią sritį. Reikia atlikti labai daug praktikų ir parašyti daug neapmokamų tekstų. Londone taip jau yra – jei nori dirbti kūrybinėje srityje, turi gauti daug rekomendacijų, įrodyti, kad esi nusiteikęs. Darbą privalai mėgti taip, kad norėtum jį dirbti nemokamai, kol žmonės tave pastebės ir suteiks tau rimtą galimybę. Aš esu atlikęs praktiką fotografo studijoje, padėjęs muzikinių klipų filmavimuose, vitrinų apipavidalinime ir dar nežinia kur. Net dabartinę karjerą pradėjau po poros mėnesių neapmokamo darbo.

Londone taip jau yra – jei nori dirbti kūrybinėje srityje, turi gauti daug rekomendacijų, įrodyti, kad esi nusiteikęs.

– Prieš išvykdamas į Angliją dirbote radijo stotyse, o dabar esate LRT RADIJO korespondentas. Radijas – jums artimas?

– Radijas man labai artimas. Pamenu, vaikystėje žinojau visų radijo stočių topus, turėjau gausybę kasečių su to laiko populiariausiomis dainomis. Nuvykęs pas krikšto tėvą, kuris buvo melomanas, sėdėdavau jo kabinete ir klausydavau visų kompaktinių plokštelių iš eilės. Per radiją viskas skamba geriau. Vienas mėgiamiausių mano užsiėmimų Lietuvoje ar šiaip keliaujant atostogų metu ­– vairuoti automobilį, klausantis man patinkančios radijo stoties. Nors apie savo balsą to paties negalėčiau pasakyti – savęs radijo eteryje klausytis dar nepripratau.

– Kokį išsilavinimą ir kur esate įgijęs? O galbūt nestudijavote visai?

– Aukštasis išsilavinimas – dar viena priežastis, dėl kurios atvykau į Londoną. Esu bandęs studijuoti tiek Vilniaus, tiek Mykolo Romerio universitetuose. Tačiau po trijų nesėkmingų bandymų, nusprendžiau laimę išbandyti užsienyje, studijuodamas man įdomų ir artimą kiną. Londone esu įgijęs kino gamybos bakalauro laipsnį.

– Kiek jums asmeniškai svarbus išsilavinimas ir diplomas?

– Man diplomas visiškai nesvarbus, nes aš nenoriu būti ekonomistu, architektu ar daktaru. Yra dalykų, kurių universitetas neišmoko. Dažnai pagalvoju, kad būtų geriau, jei į kino industriją būčiau brovęsis iškart po mokyklos, išmokęs visko filmavimo aikštelėje ir dabar turėjęs puikiausią karjerą. Tačiau jaunam žmogui sunku suprasti tokius dalykus. Lietuvoje aukštojo mokslo diplomas daugeliui atrodo privalomas. Nesakau, kad aukštasis mokslas nereikalingas, tačiau negalima tikėtis, kad žmogus po mokyklos žinos, ką nori veikti likusį gyvenimą.

Anglijoje labai populiaru metus po mokyklos skirti kelionėms. Su draugais vykti į Aziją, Ameriką ar Australiją arba pusę metų skirti savanorystei Afrikoje. Per tuos metus supranti, ką norėtum veikti gyvenime. Lietuvoje galvojama – jei neįstoji į universitetą iš karto po mokyklos, esi nevykėlis. Geriau metus pagalvoti, nei atsibusti po dešimties metų ir suprasti, kad nemėgsti savo darbo.

– Kodėl nusprendėte būti LRT RADIJO korespondentu? Kiek jau laiko bendradarbiaujate?

– Mano bendradarbiavimas su LRT RADIJU – laimingas atsitiktinumas. Visą paauglystę norėjau būti žurnalistu, tačiau neįstojau į Vilniaus universitetą, kuriame buvo Žurnalistikos studijų programa. Susimoviau pokalbio metu ir negavau dešimtuko. Skaudžiausia, kad buvau netoli įstojusiųjų ribos. Mano klasiokė Živilė Kropaitė taip pat neįstojo. Tačiau ji nepasidavė ir užsirašė į profesinius žurnalistų mokymus, o aš – iš paskos. Kai ji jau dirbo LRT, radijas ieškojo žmogaus, kuris gyvena Londone. Ž. Kropaitė apie mane papasakojo žinių tarnybos vadovui. Kaip amerikiečiai sako, visa kita – istorija. Su radiju bendradarbiauju šešerius metus.

– Kaip dažnai kalbate per radiją?

– Priklauso nuo įvykių gausos. Kartais vos kelis kartus per mėnesį. Apie dvigubo agento Sergejaus Skripalio bylą kalbėjau tikriausiai dvi savaites kiekvieną dieną.

– Kokiomis temomis kalbate per radiją?

– Dažniausiai tenka kalbėti apie politiką ir verslą. Jungtinėje Karalystėje gyvena tiek daug lietuvių, kad ši šalis aktuali beveik kiekvienai šeimai. Visa Lietuva turi bent vieną pusbrolį, draugą ar klasioką Anglijoje.

–  Pastebėjau, kad kalbate ekonomikos, politikos ir kt. sunkiomis temomis. Ar tai nevargina? Ar tokiomis temomis dažniausiai domitės laisvalaikiu?

Rimtos temos manęs nevargina. Mano rutina gana kūrybinė, todėl įdomu pasidomėti ekonomika ar politika, praplėsti žinias. Laisvalaikiu domiuosi populiariuoju mokslu, kinu, interjero dizainu ir muzika. Taip pat mėgstu skaityti. Baisu, jei kada nors teks kraustytis namo į Lietuvą – nežinočiau, kaip pargabenti visas turimas knygas ir žurnalus.

–  „Facebook“ esate pasirašęs, kad jūsų pomėgiai: estetika, pirtis, šokiai. Kodėl šie dalykai?

– Mano „Facebook“ anketa – įvadas į mano humoro jausmą. Šiuos pomėgius pasiskolinau iš liberalų politiko anketos, kurią jis pildė kandidatuodamas į Seimą. Be proto juokinga, kad tai žmogaus, pasiryžusio valdyti mūsų šalį, pomėgiai. Iš tiesų, man visi šie dalykai patinka, bet keldamas savo kandidatūrą į Seimą, pažadu sugalvoti kažką rimtesnio.

– Pastebėjau, kad turite tinklaraštį, ten keliate įvairias nuotraukas. Kaip suprantu, fotografija – jūsų pomėgis?

– Pomėgis, kurį pastaruoju metu labai apleidau. Anksčiau fotografuodavau juostiniais fotoaparatais, tačiau po naujųjų technologijų atsiradimo, kūrybinės iškrovos užtenka naudojantis skaitmeniniais įrankiais.

– Ar planuojate grįžti į Lietuvą? Kodėl?

– Lietuva – nuostabi šalis, tačiau aš noriu pamatyti šiek tiek daugiau pasaulio. Norėčiau susirasti darbą, kuris man leistų pusę metų gyventi Lietuvoje, o kitą pusmetį – megapolyje. Su kiekvienais metais į Lietuvą norisi grįžti vis labiau. Ją giria dažnas draugas užsienietis, kuriam teko apsilankyti mano gimtinėje. Draugė kinė sakė norinti Lietuvoje išeiti į pensiją. Jai ten gražiausia gamta ir skaniausios mėsos. Galvoju pensijos metu praleisti Lietuvoje, gal grįšiu ir anksčiau.

– Kaip dažnai grįžtate į tėvynę?

– Mažiausiai tris kartus per metus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių