L. Ruokytė-Jonsson: iki šiol ministerija neteisingai suprato savo misiją

Pasak ministrės, iki šiol buvo „neteisingai suprantama ministerijos misija, o iš to kyla kompetencijos stoka formuojant kultūros politiką.“

Interviu LRT.lt L. Ruokytė-Jonsson sako, kad perskaičiusi VK išvadas nudžiugo: „Supratau, kad su savo komanda einame teisingu keliu. Man tai buvo pagrindinė to audito žinia. Sutinku su kiekvienu VK Kultūros ministerijos (KM) ir jos kuruojamų sričių vertinimu, kadangi apie tai esu kalbėjusi dar prieš Seimo rinkimus.“

– Kodėl taip atsitiko, kad VK padarė išvadą, jog KM visą praėjusios vyriausybės kadenciją (ir anksčiau) neskyrė pakankamai dėmesio kultūros politikos formavimui?

Mano galva, atsakomybė už tai pirmiausia tenka buvusiems ministerijos vadovams, kurie dažniausiai ministravo, bet nesprendė problemų sistemiškai.

– VK audito išvadose nurodyta, kad kultūros politika susideda iš jos formavimo, organizavimo, koordinavimo ir kontrolės procesų, už kuriuos atsakinga KM, o už kultūros politikos įgyvendinimą – kultūros ministrui pavestų valdymo sričių įstaigos. Faktai ir istorija parodė, kad per dvidešimt šešerius nepriklausomybės metus silpniausia grandis buvo kultūros politikos formavimas, nes nebuvo aiškios vidutinės ir ilgalaikės kultūros strategijos tarptautiniu, nacionaliniu ir regioniniu aspektais, išskyrus keletą trumpų pertraukų kai kurių asmenų galvose.

Nebuvo ir sisteminio požiūrio. Iki šiol buvo mėgaujamasi kultūros politikos įgyvendinimo funkcijomis, aiškiai matėsi nesugebėjimas ar nenoras pasitikėti gerai dirbančiomis kultūros įstaigomis, buvo vengiama sukurti kultūros ministro valdomų sričių ir įstaigų atsiskaitymo mechanizmus. Kultūros srities žmonės neturėjo paskatų dirbti efektyviai ir našiai. Nebuvo taupomos lėšos ir nekaupiamas jų rezervas žmonėms paskatinti.

Pavaldžių KM įstaigų veiklos ataskaitos būdavo aprašomojo pobūdžio, surašomos ranka. Savianalizės užuomazgų beveik nerasta, pasiremiama kontrole bei tradicijomis. Ir visa tai – XXI amžiuje...

Mano galva, atsakomybė už tai pirmiausia tenka buvusiems ministerijos vadovams, kurie dažniausiai ministravo, bet nesprendė problemų sistemiškai.

Sakoma, kad blogas strategijos įgyvendinimas strategiją suvalgo pusryčiams. Bet ką daryti, kai visuminio požiūrio ir apskritai kultūros strategijos nėra? Aišku viena – kompetencijos nebuvimas, blogas ir savitikslis administravimas, gaisrų gesinimas ir kontrolė senoviškomis priemonėmis žlugdo bet kokius sumanymus.

Šiandien neturime jokio kito pasirinkimo – tik tvarkytis sistemiškai ir siekti strateginio kultūros vaidmens įteisinimo valstybės politikoje kasdieniu darbu. Tai ir numatyta vyriausybės programoje.

VK, mano įsitikinimu, tik patvirtino tai, ką iki šiol galvojo ir kartojo nemažai kultūros ir meno atstovų. Džiaugiuosi, kad pagaliau tai pripažįstama ir valstybės institucijų. Ryžausi šioms pareigoms, tvirtai tikėdama, kad kultūros politiką reikia „perinstaliuoti“ ir tai galima padaryti.

VK taip pat patvirtino tai, apie ką ne kartą esu kalbėjusi. Problemos yra dvi. Pirma – KM pastaraisiais metais, nepaisant Lietuvos kultūros tarybos (LKT) įkūrimo, vis dar nori dalyvauti įgyvendinant kultūros politiką, kuriant pačią kultūrą. Per kelis darbo mėnesius pastebėjau, kad nemaža dalis visuomenės taip pat to tikisi. Antra – kompetencijos formuoti kultūros politiką stokojama ir pačioje ministerijoje. Todėl ją būtina pertvarkyti.

– VK tvirtina, kad ministerijos struktūra neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų. Ką daryti, kad tokių pretenzijų nebeliktų?

– Susitvarkyti. Net ir be VK išvadų neseniai parengtame vyriausybės priemonių plane esame įsipareigoję peržiūrėti ministerijos struktūrą ir darbuotojų kompetencijas bei funkcijas. Tai susiję ir su tuo, ką jau minėjau, – neteisingai suprantama ministerijos misija, o iš to kyla kompetencijos stoka, formuojant kultūros politiką.

Skatinsime, kad ir ministerijos darbuotojai dalyvautų pertvarkant jos darbą, nes didžiausias priešas yra rutina ir seni įpročiai. Jei yra noro, atsiras ir kelias. Tokia gyvenimo filosofija galioja tiek senam, tiek jaunam. Esu įsitikinusi, kad ir valstybinėje institucijoje galima dirbti kūrybiškai, motyvuotai.

Dabar nemažai darbuotojų yra tiesiog demotyvuoti ir gerokai nustekenti pačios rutinos, atsainaus požiūrio į savo atliekamas funkcijas, nenori keisti mąstymo bei įpročių.

Mūsų dėmesio centre yra kultūros sektoriaus, kaip labiausiai biurokratizuoto sektoriaus, valdymo modernizavimo poreikiai ir jų sumanus vykdymas. Norėtume vadovautis naujosios viešosios vadybos principais valstybės tarnyboje ir pavaldžiose įstaigose. Kultūros politikoje ir jos administravime tai reikštų orientuotis ne į popierizmą, bet į rezultatus. Jei nebūtų galimybių gauti pakankamai lėšų iš šalies biudžeto, reikėtų užsibrėžtus siekius įgyvendinti vykdant kultūrinius projektus.

Taip pat sieksime, kad būtų stiprinama LKT autonomija, kad būtų įgyvendinti kultūros bendruomenės savireguliavimo ir „pagarbaus atstumo“ principai.

– VK tvirtina, kad kultūros politikos formavimas neatitinka kultūros bendruomenės lūkesčių. Jūs pati nemažai metų buvote kultūros bendruomenės atstovė. Ką dabar, būdama valdžioje, ketinate daryti, kad tie jūsų kolegų lūkesčiai būtų pateisinti?

– Šiuolaikinėje visuomenėje problemos yra kompleksinės. Tiesiog neįmanoma jų išspręsti vienu ypu, formaliai, kontrole iš viršaus. Viešajame sektoriuje tik pradedame mokytis gyventi kaip aktyvūs piliečiai. Todėl turėtume nuolat klausti, kaip sukurti daugiau vertės menininkams, kultūrininkams, kūrėjams, visiems Lietuvos piliečiams.

Esu kultūrininkė, tad tvarią kultūros ateitį įsivaizduoju kaip bendrą darbą ir kūrybą su žmonėmis, o ne tik kaip atskirų idėjų surinkimą. Suprantu, kad jau tapome senoviško administravimo palikimo įkaitais. Negana to, kasdien spaudžia „ceitnotas“ pateikti veiklos planus ateičiai. Bet tikiu, kad neužilgo išsiveršime iš šio užburto rato.