M. Ivaškevičius: rusams mes esame tie mažiukai, kurie jų nemyli

Taip LRT RADIJUI sako dramaturgas Marius Ivaškevičius. Anot jo, iki rugpjūtį surengto Atminties maršo Molėtuose daug inteligentų neturėjo nuovokos apie tai, kad lietuviai dalyvavo žydų žudynėse ir kiek buvo nužudytųjų, Izraelyje ir Amerikoje gyvenantys žydai tik po renginio ėmė tarti žodį „Lietuva“.

– Kaip jaučiatės tapęs LRT RADIJO 2016-ųjų „Metų žmogumi“?

– Manau, kad tai įvertinimas to, kas įvyko Molėtuose, to, kas vyksta mūsų sąmonėje, mūsų norėjime atsikratyti tos tamsios praeities. Kai prieš porą savaičių sužinojau, kad mane nori skelbti „Metų žmogumi“, buvo labai netikėta. Man asmeniškai, tai yra įvertinimas viso to, kas įvyko.

– Buvote vienas pagrindinių Atminties maršo Molėtuose iniciatorių. Kodėl būtent jūs? Kodėl iki šiol niekas tokios iniciatyvos nesiėmė?

– Nebuvau iniciatorius, labiau buvau išprovokuotas to, kad Molėtų žydų palikuonys, su Tzvi Kritzeriu priešakyje, nutarė surengti maršą rugpjūčio 29-ąją, 75-ųjų metinių dieną, kai Molėtų žydai buvo išvesti ir sušaudyti.

Prie jų prisijungiau gana vėlai. Iki tol buvau pasižadėjęs padėti, bet kurį laiką net nebuvau tikras, ar dalyvausiu pats. Vėliau supratau, su kokiomis kliūtimis jie susiduria ir manyje pabudo kažkoks pyktis ar gėdos jausmas. Supratau turintis dėti visas jėgas, kad maršas tikrai įvyktų ir jame dalyvautume mes, lietuviai.

– Kada atsirado žymusis jūsų straipsnis „Aš – ne žydas“?

– Straipsniai buvo du, tai antrasis. Pirmasis vadinosi „Žydai. Lietuvos prakeiksmas“, jis pasirodė gegužę. Antrasis, kvietimas į maršą, pasirodė rugpjūtį, likus porai savaičių iki įvykio.

– Kokios buvo tos kliūtys, kurios jus įkvėpė?

– Gal net nepavadinčiau to kliūtimis, tai – mano miestelio abejingumas šiam renginiui. Ir apskritai – abejingumas šiai atminčiai. Tame abejingume aš pamačiau ir savo paties abejingumą. Mane tai labiausiai išgąsdino.

Juk iš Izraelio atvažiuoja žmonės ir bando pakeisti ar iš naujo pastatyti paminklą savo žuvusiems artimiesiems vietoje, kur jie buvo nužudyti. Ir niekas iš mūsų nepuola sakyti, kad padarysime tai patys, tai mūsų pareiga. Vyrauja tarsi nuomonė – darykite, mes jums netrukdysime, bet iš mūsų nieko nesitikėkite. Tai mane tuo metu labai gąsdino. Ačiū Dievui, per tą laiką viskas stipriai pasikeitė.

– Atminties maršas Molėtuose vyko nuo buvusios sinagogos vietos iki masinės žudynių kapavietės. Spauda rašė, kad tai savotiška skola dėl to, jog per 75-erius metus šiems, iš miestelio išnykusiems žmonėms, trūko nuoširdžios mūsų visų atminties. Kodėl to nebuvo?

– Turbūt kiekvienai tautai pats sudėtingiausias dalykas, apmąstant savo praeitį, – pripažinti padarytus nusikaltimus. Mes nesame išimtis, visiems tai padaryti buvo sunku. Kodėl tai taip užsitęsė, yra keli atsakymai. Per 50 sovietų okupacijos metų šis klausimas buvo užkastas, visos aukos buvo įvardijamos kaip sovietų piliečių aukos, atmetant etninę pusę. Buvo bandoma užglaistyti, kad iš tiesų ten buvo žydai, kad lietuviai taip pat dalyvavo žudynėse. Šiuo klausimu kiek užtrukome, tačiau per 25-erius metus visgi sugebėjome tų jėgų savyje surasti. Nesakau, kad viskas padaryta, bet padaryta pradžia.

– Kaip manote, ar tas Holokausto aukų minėjimas Molėtuose nuo mūsų visų nuėmė bent dalį kaltės jausmo? Ar sutiktumėte, kad 2016-ieji galėtų būti žydų Holokausto suvokimo Lietuvoje metai?

– Viskas priklauso nuo to, kas bus toliau. Galbūt 2025-aisiais galėsime sakyti, kad 2016-ieji buvo lūžio metai. Tačiau jei vėl įgriūsime į tylą ir užmarštį, 2016-ųjų vertės nebeliks. Labai svarbu, kad tai tęstųsi.

Tačiau šiais metais tikrai įvyko daug dalykų. Vien jau Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“, kuri supurtė, šokiravo Lietuvą faktais ir detalėmis. Šie metai buvo suvokimo metai. Manau, tikrai atsitiko tai, kad dauguma žmonių apskritai suprato ir sužinojo, kas įvyko 1941-aisiais. Net daug labai inteligentiškų žmonių neturėjo nuovokos apie tai, kad lietuviai dalyvavo žudynėse, kokie buvo nužudytų žydų mastai ir t. t.

– Jūsų straipsnis „Aš – ne žydas“ sulaukė tarptautinio dėmesio, buvo išverstas į anglų ir kitas kalbas. Kokie atsiliepimai apie jį?

– Girdėjau pavienius atvejus, kad žydai Izraelyje ar Amerikoje, perskaitę straipsnį ir išgirdę apie tai, kas vyko Molėtuose, pradėjo tarti žodį „Lietuva“. Įvyko kažkoks atšilimas, nors jie patys buvo iš čia kilę ir kažkaip išsigelbėję. Po to, kas čia įvyko, daug žydų mums atleido.

– Ar neketinate ateityje, savo kūryboje, plėtoti Holokausto temos?