Naujasis sveikatos ministras: kyšių nedaviau ir negavau (interviu)

– Ar iki šiol diegtas el. sveikatos projektas Jums atrodo pasiteisinęs, ar jis jau tinkamai įsivažiavęs?

– Ne, man jis neatrodo tinkamas. Pirmiausia, mes jau seniai galėjome tai turėti. Aišku, dairytis atgal yra savotiškai beprasmis reikalas. Mano nuostata yra tokia, kad reikia nustoti kapstytis, kas buvo, ir važiuoti į priekį. Ieškoti kaltų kiekvieną kartą bus nesibaigiantis procesas.

Iš tikrųjų Lietuva turėjo unikalią galimybę, kai nebuvo jokių sistemų, padaryti ją visiems vienodą ir įdiegti. Dabar mes turime kelias sistemas, jas naudoja skirtingos institucijos, jas dabar reikia derinti, žodžiu, yra problemų.

Elektroninį receptą irgi buvo planas anksčiau turėti, mes jį kaip ir turime, bet jis nėra iki galo įdiegtas. Didėja išrašytų elektroninių receptų skaičius, berods, 2018 metais turėtų būti tas laikas, kai visi receptai turėtų tapti elektroniniais, aš tikiuosi, kad taip ir bus, bet tą buvo galima ir anksčiau padaryti. Vaistinės sugebėjo greičiau pasiruošti, negu sveikatos sektorius, tas šį tą sako apie mūsų nusiteikimus greitai šitas sistemas diegti.

Kas man pačiam labai įdomu – aš jau vieną elementą paminėjau, apie ką turėsime padiskutuoti – pasaulis keliauja jau į mobilias technologijas. Mes beveik visi, nepriklausomai nuo to, koks yra mūsų amžius, turime po mobilų įrenginį, įsivaizduokite, kokios atsiveria galimybės. Tarkime, jeigu aš būčiau šeimos gydytojas, mano pacientai, turėdami mobilų įrenginį, turi prietaisą, kurį deda ant rankos ir jis skaičiuoja pulsą, matuoja deguonies prisotinimą, kraujospūdį, žodžiu, yra daugė technologijų, kurios leistų stebėti lėtinius procesus.

– Žadate šioje srityje proveržį?

– Norėčiau, kad taip būtų, nežinau, kiek pavyks, nes tai ne tik nuo sveikatos sektoriaus priklauso: nuo technologijų, kaip greitai jos vystysis, bet matant, koks yra sprogimas, kaip greitai pinga, manau, kad labai realu per kelerius metus turėti tarpusavyje susietas sistemas. Šeimos gydytojas, atėjęs į darbą ir įsijungęs kompiuterį, matytų pacientus, kuriems buvo hipertoninės krizės, kuriems nesikoreguoja cukraus kiekis ir taip toliau. Tada galima duoti slaugytojai nurodymą, kad jinai turi skambinti tiems žmonėms, jie turi atvykti vizito, mes turime peržiūrėti gydymą. Žodžiu, yra n labai gerų galimybių.

– Lazdijų ligoninės priešinimasis tam, kad Valstybinė ligonių kasa jai nebemoka už akušerijos paslaugas, nuskambėjo garsiai, bet čia turbūt ne vienintelė įstaiga, besipriešinanti siekiui, kad, pavyzdžiui, mažos ligoninės labiau orientuotųsi į slaugos paslaugas, dienos chirurgiją, o rimtoji chirurgija keltųsi į centrus? Ar Jūs šiai krypčiai pritariate?

– Kiek man teko skaityti apie įstaigų restruktūrizacijos etapus, viskas labai teisingai yra parašyta. Turėkime dar galvoje, kad nepriklausomai nuo mūsų požiūrio ar noro, visuomenė traukiasi, mūsų žmonių tiesiog mažėja, ypač regionuose, tad nori nenori turės kai kurių skyrių nelikti jau vien dėlto, kad ten tiesiog nebėra, ką gydyti. Jei nebėra jaunų žmonių, kam ten tas akušerijos skyrius, kas ten gimdys jame? Jeigu ten per kelias paras tik vienas gimdymas, įsivaizduojate, kiek nesaugi ta paslauga pasidaro? Kiek praranda kompetencijos medikai, kurie ten dirba? Arba chirurgas, kuris operuoja tik kartą per savaitę. Kokie jo įgūdžiai yra?

Problema yra ne tik su politikais, bet ir su žmonėmis, kurie įsivaizduoja, kad jeigu gydymo įstaiga yra šalia, tai gerai, o kad ten paslaugų kokybė labai prasta, ne visiems iki dar aišku. Gudresni, labiau išsilavinę žmonės jau ir dabar važinėja į didelius miestus, nebeina ten gydytis, nes įstaigos nesugeba ir specialistų pritraukti, jeigu nėra darbo. Žmogus ne tik dėl uždarbio nevažiuoja, bet jeigu neturės, ką veikti, negalės tobulėti kaip specialistai.

Tas procesas turės vykti ir toliau. Ir yra dalykų, kurių regionuose labai reikia. Kaip minėjote, dienos stacionaro paslaugos, dienos chirurgija, nes žmogui susižeidus nereikia važiuoti į Santariškes ar į Kauno klinikas, ar į Klaipėdą. Paprastas paslaugas jam turėtų arti suteikti, kad neapkrautų didelių centrų. Taip pat slaugos paslaugos, geriatrija, nes senstant visuomenei daugėja žmonių, kurie serga daugybinėmis tęstinėmis ligomis. Šitų paslaugų labai reikia. Taigi, nereiškia, kad būtinai įstaiga turi būti uždaryta fiziškai, bet ten paslaugos tiesiog kitos turėtų būti teikiamos.

Arba vaikų ligos – iš viso yra filosofija, kad vaikui yra geriau namuose, o ne ligoninėje gulėti ir gydytis, jeigu jam nereikia nuolatinės priežiūros. Jei nereikalingos sudėtingos intervencijos, jam geriau, saugiau, jaukiau yra namie, yra paprasčiau atsiųsti specialistą į namus, tą patį šeimos gydytoją, negu vaiką laikyti ligoninėje.