P. Saudargas: jau praradome G. Landsbergio pritrauktus liberalius rinkėjus

„G. Landsbergis yra pateikęs savo programą, kurią skaitant man norisi paklausti, kur jis buvo iki šiol, jei įvardija problemas, kurias reikia spręsti, bet jos išliko tiek A. Kubiliaus, tiek jo valdymo laikotarpiu“, – sako P. Saudargas.

Savo šansus laimėti pirmininko rinkimus politikas teigė vertinantis pozityviai. Maža to, P. Saudargas įsitikinęs, kad yra labiausiai pasiruošęs iš visų penkių kandidatų, kurie sieks tapti TS-LKD pirmininku.

– Kodėl apsisprendėte mesti iššūkį dabartiniam partijos pirmininkui Gabrieliui Landsbergiui? Juk jis ką tik patvirtintas?

– Kodėl ką tik? Jis jau dvejus metus pirmininkas, praėjo visa kadencija. Jis ją sutrumpino savo iniciatyva, pats paprašė išankstinių rinkimų. Aš dar prieš šventes apsisprendžiau kandidatuoti, sutikau būti keliamas ir galiu patvirtinti, kad mano pavardę rinkėjai galės rasti biuleteniuose.

Manau, partija turi keletą problemų, kurias mato ir nariai, skyriai. Nepakeitus vadovavimo stiliaus, mes tų problemų neišspręsime. Viena problemų – ideologinis nebeaiškumas. Dar 2008-aisiais susijungė Lietuvos krikščionys demokratai ir Tėvynės sąjunga. Aiškiai apibrėžėme visas vertybines gaires, sukūrėme įstatus. Europos liaudies partijos pagrindu sukūrėme plataus spektro, bet konservatyvią partiją. Galime net pavadinti, kad esame tradicionalistai, ir būtent liberalus požiūris šiai partijai visiškai netinka prie veido. Jei lyderiai bando kreipti viešą partijos retoriką liberaliu keliu, man kyla klausimas, ar šie dalykai dera tarpusavyje. Yra liberalų partija ir aš linkiu jiems nepaskęsti korupcijos skandaluose, dalyvauti Lietuvos politiniame gyvenime. Bet aš ne į tokią partiją stojau 2000-aisiais, ne tokią partiją kūrėme. Manau, turiu teisę išsakyti savo nuomonę ir padaryti viską, kad ši partija liktų prie savo programos ir ideologijos.

Manau, partija turi keletą problemų, kurias mato ir nariai, skyriai. Nepakeitus vadovavimo stiliaus, mes tų problemų neišspręsime. Viena problemų – ideologinis nebeaiškumas.

Be to, nuo pat krizės kartojame, kad partija susikoncentravo į didžiuosius miestus, o tiesiai šviesiai pasakius – į Vilnių, nes Kaune pozicijų irgi nelabai jau turime. Buvo norima suformuluoti, kad esame didžiųjų miestų partija ir tuo didžiuojamės, džiaugiamės. Visada sakiau, kad tai – akligatvis, nes didžiuosiuose miestuose palaikymą turės liberalai, jei jie atsigaus ir bus stiprūs. Mums rasti savo nišą ir konkuruoti dėl netgi nedidelės rinkėjų grupės turbūt nėra logiška, apleidžiant regionus. Jei mes būtume stiprūs regionuose, laimėtume vienmandatėse ir turėtume daugumą merų, tada galėtume sakyti, kad laikas atsikovoti miestus. Bet jei mes vieną po kito prarandame regionus, manau, pirmiausia reikia skirti dėmesį ten. Tai yra mūsų politinio veikimo, priimamų sprendimų, retorikos ir partinės vadybos klausimas. Mūsų rinkimų kampanija visada būna prabangi ir dažniausiai orientuota į nacionalinę kampaniją, mūsų pagrindinių lyderių reklamą. Manau, tai klaida, nes, vykstant rinkimams, lyderiai ir taip pakankamai nušviečiami debatų metu, turi pakankamai progų išsakyti savo poziciją. Gali sukišti šimtus tūkstančių į vaizdo klipą, bet vieni debatai eteryje nuneša viską. Daug svarbiau, kaip atrodai, su kokiomis idėjomis eini, kaip atsakinėji į žurnalistų ar konkurentų klausimus.

– G. Landsbergis skaičiuoja per Seimo rinkimus išplėtęs konservatorių partijos elektoratą iki 275 tūkst. rinkėjų. Dalis jų galėjo ateiti iš Liberalų sąjūdžio (LS). Jums tokie rinkėjai – nereikalingi? Jūs galite juos prarasti.

– Mes juos jau praradome. Antrajame Seimo rinkimų ture jie nebalsavo už mūsų kandidatus. Tai rodo, kad jie – ne visai mūsų rinkėjai. LS rinkėjas rinkosi, kam atiduoti savo balsą, nes tuo metu Eligijaus Masiulio partija išgyveno skandalą. Atsukime laiką atgal ir pažiūrėkime, kokie buvo LS reitingai ir jų dinamika, likus keliems mėnesiams iki tų įvykių – jie keliavo į viršų, ir mes tuo metu sprendėme mažojo ir didžiojo brolio dilemą, kurie bus mažieji, o kurie – didieji. Taigi natūralu, kad tas rinkėjas, kuris ieškojo, kam atiduoti balsą dešinėje, tokioje situacijoje atidavė balsą mums. Palaikė pirmajame ture, balsuodamas už partiją, bet netgi ne už visus kandidatus balsavo, nes vienmandatininkų atsilikimas nuo partijos pirmajame ture taip pat ryškus, o antrajame ture buvo patirtas visiškas fiasko.

Taigi dar viena mūsų problema yra antrojo pasirinkimo nebuvimas. Tai mums ypač kerta per Seimo rinkimus antrajame ture. Balsuojant dėl mero ar savivaldybėse žmonės žiūri, kokiai partijai tas žmogus atstovauja,  ir partijos šleifas veikia rinkėjo apsisprendimą, nepriklausomai nuo to, kokia yra mūsų rinkimų programa ar kokie priimami sprendimai.

Žmonės mus mato kaip žinančius, išmanančius, bet galbūt ar nesugebančius paaiškinti tam tikrų dalykų ar sprendimų, ar tiesiog nejautrius. Mes turime politinės valios atlikti vieną ar kitą sprendimą, bet visuomenė kartais mus kaltina, kad ne visada atsižvelgiame į visos visuomenės lūkesčius. Mums visada primena 2008-2012 m. kadenciją, kai valstybę teko gelbėti nuo finansinės krizės ir finansų tvarumas buvo prioritetas. Bet klausimas, ar mums pavyko išlaikyti savo ideologinę tapatybę, būnant su trimis, iš esmės liberaliomis, partijomis koalicijoje. Jie visada lenkdavo į savo ideologinę pusę, priimant vieną ar kitą praktinį sprendimą dėl pensijų, algų ir pan.