Prezidento rinkimai: ar D. Grybauskaitės pamaina bus S. Skvernelis?

Kita vertus, kaip teigia politikos apžvalgininkas Tomas Dapkus, nueinančio prezidento dalyvavimas rinkimuose yra gana prieštaringas, nes mūsų visuomenė linkusi į pokyčius. Prezidento rinkimų kovoje yra ir dar vienas nežinomasis – ar partijos ras kandidatų savo gretose, ar vėl parems legionierių.

2019-ųjų pavasarį Lietuva rinks naują prezidentą. Jis pakeis 10 metų šiame poste dirbusią dabartinę šalies vadovę Dalią Grybauskaitę. Daugelis politologų ir apžvalgininkų pažymi, kad tai bus vieni įdomiausių prezidento rinkimų per visą nepriklausomybės laikotarpį, mat iki šiol nėra vieno ryškaus kandidato.

2014-ųjų gegužę D. Grybauskaitė buvo išrinkta antrai kadencijai, antrajame ture įveikusi Socialdemokratų partijos atstovą Zigmantą Balčytį. Tiek pirmajame, tiek antrajame ture D. Grybauskaitę parėmė centro dešinės jėgos. Ar po poros metų vyksiančiuose rinkimuose didžiosios šalies politinės jėgos ras kandidatų į šalies vadovo postą savo gretose?

A. Krupavičius: tai garbės ir orumo reikalas

T. Dapkus, kalbėdamas LRT.lt, tvirtino, jog partijoms reikia rasti savo kandidatų. „Manau, kad partijoms būtų svarbu turėti savo kandidatus. Tai parodytų ir partijų stiprumą, ir tam tikrą pasitikėjimą jomis. Partijos turi turėti savo stiprius politikus, o ne tik remti kažkokius legionierius“, – įsitikinęs T. Dapkus.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius ir politologas Algis Krupavičius teigia, kad, jei partija išties įtakinga ir stipri, jos tikslas turėtų būti turėti savo kandidatą prezidento rinkimuose. Politologo manymu, bet kuriai įtakingai partijai turėti savo kandidatą yra garbės ir orumo reikalas.

„Kartais nepavyksta surasti tokių kandidatų, kurie būtų populiarūs visuomenėje, turėtų asmeninio žavesio ir galėtų patraukti visuomenę. Tokiu atveju renkamasi B scenarijų  – paremti kitą, stipresnį nepartinį kandidatą. Bet apskritai Lietuvoje nepartinių kandidatų ne itin daug, vienaip ar kitaip net ir nepartiniai kandidatai paprastai yra susiję su tam tikromis politinėmis partijomis.

Pavyzdžiui, jokia paslaptis, kad Centro sąjunga buvo ta katapulta, kuri dalyvauti rinkimuose padėjo Valdui Adamkui. D. Grybauskaitė irgi buvo paslaptinga kandidatė, bet paaiškėjo, kad ji turi aiškias politines pažiūras ir jos politinės preferencijos yra centro dešinė, ir centro dešinės partijos tiesiogiai ar mažiau tiesiogiai rėmė jos rinkimų kampanijas, ypač per antrą kadenciją, kai Liberalų sąjūdis aiškiai atsistojo į prezidentės pusę“, – LRT.lt dėstė A. Krupavičius.

Kaip teigia T. Dapkus, partijų stovėjimas už kandidato nugaros yra svarbus dalykas, nes jos turi struktūras, resursus, agitatorius ir t.t.: „Prisiminkime V. Adamkaus kaip nepartinio kandidato kovą su Rolandu Paksu. V. Adamkus buvo labai populiarus, bet R. Pakso kampanija buvo agresyvi, jis turėjo struktūras, o V. Adamkui nepadėjo silpna liberalų ir konservatorių parama. Reikalingos stiprios struktūros vietose, lyderių parama. Partijų parama yra svarbi.“

Tačiau, anot VDU profesoriaus, Lietuvoje nėra gera situacija su partinių kandidatų pasirinkimu, nes dauguma partijų yra mažos, o tai esą reiškia, kad jų viduje nėra konkurencijos.

„Sunku rasti patrauklių kandidatų. Daug ką lemti galėtų charizma, bet charizmatiškų politikų Lietuvoje nėra daug. Ko gero, politikas, kuris galėjo pretenduoti į charizmatiškumą, buvo Algirdas Brazauskas XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pirmoje pusėje, o daugiau tokių politikų mes neturime“, – apibendrino A. Krupavičius.

Politologo teigimu, politikui reikia aiškios politinės programos, todėl partija tam esą galėtų suformuoti tam tikrą ideologinę tapatybę. „Naujajam Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui taip pat reikėjo apsibrėžti politines nuostatas, todėl kūrė savo partiją, kuri turėtų gana aiškią ideologinę kryptį, kad politiniame lauke [jis] nebūtų bevardis. Bevardžiams varžytis su partiniais kandidatais yra gana sunku“, – tvirtino A. Krupavičius.

Kaip pasielgs D. Grybauskaitė?

Nors prezidento rinkimai įvyks 2019-ųjų gegužę, kandidatų rikiuotė turėtų pradėti dėliotis jau kitąmet, sako apžvalgininkai. Politologo A. Krupavičiaus skaičiavimu, kandidatai, priklausomai nuo jų žinomumo, skirtingu laiku paskelbs apie savo kandidatavimą rinkimuose.

„Mažiau žinomiems ar stiprios organizacinės atramos neturintiems kandidatams reikės gerokai ilgesnių rinkimų kampanijų, kad visuomenei įrodytų, jog jie apskritai gali būti tinkami kandidatai. Jie arenoje turėtų pasirodyti tikrai ne paskutinę minutę, o likus metams ar 9 mėnesiams iki rinkimų. Nuo 2008-ųjų vidurio buvo kalbama apie D. Grybauskaitę, o ji apsisprendė 2009-ųjų žiemos pabaigoje. Bet iš esmės visuomenėje kaip potenciali kandidatė ji buvo vertinama nuo 2008-ųjų“, – prisiminė politologas.