Seimas ryžosi ištarti: savižudybės yra didelė Lietuvos bėda

Šiam tikslui Sveikatos apsaugos ministerijai prašoma skirti daugiau nei 700 tūkstančių eurų.

Emocinė savijauta nerūpi

„Seimas išdrįso pasakyti, kad savižudybės yra didelė bėda valstybėje ir kad imamės tai spręsti įkurdami parlamentinę kontrolės komisiją, kuri būtent taip ir vadinasi Savižudybių prevencijos komisija. Iš pradžių buvo visokių idėjų, kad gal neminėkime to žodžio ir vadinkime vilties komisija. Bet specialistai aiškiai pasako, kad turi drąsiai ištarti žodį „savižudybė“ ir nebijoti apie tai kalbėti“, – sako Seimo Savižudybių prevencijos komisijos pirmininkas Mykolas Majauskas.

Susirinkusi komisija patvirtino kelis svarbiausius veiklos prioritetus. Visų pirma, mažinti psichinės sveikatos ligų stigmą. Antra, skubi emocinė, psichologinė pagalba. Trečia, užtikrinti specializuotą pagalbą po mėginimo pakelti prieš save ranką.

Specialistai aiškiai pasako, kad turi drąsiai ištarti žodį „savižudybė“ ir nebijoti apie tai kalbėti.

„Kai po mėginimo nusižudyti žmonės patenka į ligoninės priimamąjį, jiems sutvarstomas riešas, išplaunamas skrandis, tačiau emocine jų savijauta nėra pasirūpinama. Todėl skubią pagalbą teikiančiose ligoninėse žmonėms po mėginimo žudytis turėtų būti suteikiama ir emocinė pagalba. O asmenims, kurie neteko nusižudžiusio artimojo, sieksime sudaryti galimybes gauti specializuotą emocinę pagalbą“, – sako M. Majauskas.

Mokys atpažinti riziką

Be emocinės, psichologinės ar psichiatrinės pagalbos užtikrinimo, komisijos nariai sieks tobulinti sveikatos apsaugos specialistų, socialinių darbuotojų, mokytojų, specialiųjų tarnybų pareigūnų, dvasininkų gebėjimus atpažinti savižudybės riziką ir tinkamai į ją reaguoti.

„Remiantis įrodymais grįsta praktika, šiuo metu yra pritaikoma tarptautinė programa, pagal kurią bus parengta šešiolika vadinamųjų lektorių. Jie apmokys du tūkstančius žmonių Vilniaus mieste, kaip atpažinti savižudybės riziką ir tinkamai į ją reaguoti“, – pasakoja M. Majauskas.

Darbą pradėjusi Savižudybių prevencijos komisija Vyriausybės prašo Sveikatos apsaugos ministerijai skirti daugiau nei 700 tūkstančių eurų. Šios lėšos būtų skirtos daugiau nei 7 tūkst. specialistų apmokyti 15 didžiausia savižudybės rizika pasižyminčių savivaldybių.

Kai po mėginimo nusižudyti žmonės patenka į ligoninės priimamąjį, jiems sutvarstomas riešas, išplaunamas skrandis, tačiau emocine jų savijauta nėra pasirūpinama.

Mokymams, kaip atpažinti savižudybės ženklus ir tinkamai į juos reaguoti, pasirinktos savivaldybės, kuriose savižudybių skaičius didesnis nei 50 atvejų 100 tūkstančių gyventojų. Pavyzdžiui, Varėnos rajone per metus nusižudo apie 18–19 žmonių, Kupiškio rajone – 10–11 žmonių. Todėl Varėnos rajone planuojama parengti 632 specialistus, Kupiškio rajone – 227, o štai Šakių rajone, kuriame savižudybių įvyksta mažiau negu Kupiškyje, rekomenduojama parengti net 917 specialistų, Pasvalio rajone – 858.

„Įvertinkite, kiek kainuoja viena išgelbėta gyvybė. Man atrodo, kad už septynis šimtus tūkstančių eurų apmokyti septynis tūkstančius specialistų yra nedaug. Seniai tai reikėjo padaryti. Vilniuje prieš metus pasirašėme savižudybių prevencijos memorandumą. Šių metų pradžioje, kuomet dar buvau miesto tarybos narys, patvirtinome strategiją ir numatėme aiškų priemonių planą. Jo dalis ir buvo šie mokymai – tai yra parengti lektorius, kurie vėliau kaip apaštalai keliautų po Lietuvą, skleistų šviesiąją žinią ir padėtų žmonėms atpažinti savižudybės riziką bei išgelbėti gyvybes“, – sako M. Majauskas.

Stinga žmogiškųjų resursų

Įvertinkite, kiek kainuoja viena išgelbėta gyvybė. Man atrodo, kad už septynis šimtus tūkstančių eurų apmokyti septynis tūkstančius specialistų yra nedaug.

„Man atrodo, kad gerai mokyti žmones atpažinti savižudybės rizikos ženklus ir žinoti, kaip elgtis tokioje situacijoje, – sako Tarptautinės savižudybių prevencijos asociacijos narys, psichologas psichoterapeutas, socialinių mokslų daktaras Paulius Skruibis. – Tačiau jeigu įsivaizduosime, kad to užtenka, bus didelė klaida. Pavyzdžiui, Kupiškyje su kolegomis esame inicijavę savanorišką savižudybių prevencijos projektą ir apmokėme seniūnijų darbuotojus, medikus, policijos pareigūnus atpažinti rizikos veiksnius.

Labai greitai pasirodė, kad sveikatos apsaugos sistemos žmogiškųjų resursų – tai yra psichologų, psichiatrų – jau nebepakanka priimant besikreipiančiųjų srautą. Sutinku, kad vadinamųjų vartininkų mokymai yra svarbu, bet, manau, jog tikrai negalima įsivaizduoti, kad to užtenka. Reikia kalbėti ir apie sveikatos apsaugos sistemą, kuri būtų pasiruošusi priimti besikreipiančius žmones ir galėtų suteikti efektyvią pagalbą taikant įvairias kitas priemones“.