Daugiau nei pusė lietuvių žino, kaip norėtų būti palaidoti

Per pastaruosius devynerius metus visuomenės požiūris į kremavimą reikšmingai pasikeitė: jeigu 2008 m. šis laidojimo būdas buvo priimtinas tik 24 proc. šalies gyventojų, tai šiandien – jau 78 proc.

„Nors mūsų valstybė buvo paskutinė tarp krikščioniškų Europos šalių, kuri pasistatė krematoriumą, visgi nuo pirmojo Lietuvoje krematoriumo veiklos pradžios 2011 m. gyventojų nuomonė šiuo klausimu smarkiai pasikeitė. Tai rodo ir statistika – jeigu pirmaisiais metais buvo kremuota 1360 palaikų, tai per pirmuosius devynis šių metų mėnesius – jau 2788“, – sako ritualinių laidojimo paslaugų centro „Rekviem“ atstovė Agnė Verbickienė.

Lyginant naujausio tyrimo rezultatus su anksčiau atliktų, galima pastebėti, kad gyventojų, kuriems tiek kremavimas, tiek laidojimas į žemę yra vienodai priimtini laidojimo būdai, dalis beveik nesikeičia jau nuo 2008 m. – taip mano 32 proc. apklaustųjų (ankstesnių tyrimų rezultatai rodė 30–34 proc.). Pastebima tendencija, kad riba tarp kategoriško pasirinkimo nyksta – reikšmingiausiai pasikeitė dalis tų, kuriems laidojimas į žemę buvo priimtinesnis nei kremavimas: 2008 m. tokių buvo 40 proc., o šiandien tokiam laidojimo būdui prioritetą skirtų jau tik 22 proc. apklaustųjų.

Tyrimu išsiaiškinta, kad palankiausiai į kremavimą žiūri didesnių miestų gyventojai bei asmenys, uždirbantys daugiau nei 1000 eurų per mėnesį, turintys savo nuosavą verslą. Respondentai, gyvenantys mažesniuose miesteliuose ir kaimiškose vietovėse, labiau linkę rinktis laidojimo į žemę būdą. Kremavimas, kaip alternatyva laidojimui į žemę, yra nepriimtinas konservatyvių pažiūrų žmonėms, kuriems laidotuvės siejasi su giliomis tradicijomis ir įpročiais. Taip teigia 47 proc. visų apklaustųjų, kuriems kremavimas yra nepriimtinas. Įdomu pastebėti, jog didžiausi laidojimo į žemę šalininkai – Vilniaus gyventojai (61 proc.), mažiausi – klaipėdiečiai (29 proc.).

Mirties tema šeimose vis dar tabu

A. Verbickienė pastebi, kad apibendrinus tyrimo rezultatus, matyti, jog beveik kas trečioje šeimoje mirties tema yra vengiama – kalbama mažai arba apskritai nekalbama. Tyrimo duomenimis, 34 proc. gyventojų su artimaisiais apie galimus laidotuvių organizavimo scenarijus nėra linkę kalbėtis, 40 proc. – teigė „pasikalbantys“. Vis dėlto 63 proc. respondentų teigia žinantys, kokiu būdu norėtų būti palaidoti. Ir čia dominuoja vyresnės amžiaus grupės atstovai.

„Visuomenėje vyraujant jaunų ir sėkmingų žmonių kultui, mirtis – tokia svarbi gyvenimo dalis – tarsi išstumiama. Pasak psichologų, iš dalies dėl to, jog sėkmingas žmogus „turi“ planuoti ir valdyti savo gyvenimą, o mirtis yra nenuspėjama. Šeimose daugelis tėvų taip pat nelinkę kalbėti apie mirtį su vaikais, vengia vesti juos net į artimiausių žmonių laidotuves, esą taip apsaugodami vaikus nuo psichologinės traumos. Nors psichologai kaip tik rekomenduoja padėti vaikams išgyventi žinią apie artimojo mirtį ir vedant juos į laidotuves, ir aiškinant, suprantama, atsižvelgiant į amžiaus tarpsnį, kas yra mirtis. Ir nors šiuolaikiniams žmonėms, skirtingai nuo ankstesnių kartų, priimti mirtį kaip natūralų gyvenimo įvykį vis dar sudėtinga, tačiau tyrimo rezultatai rodo, kad ir šioje srityje mąstymas po truputį kinta“, – sako A. Verbickienė.

Svarbiausia išsklaidyti populiariausią mitą

Gyventojų solidarumas akivaizdus kalbant apie tam tikras garantijas, susijusias su kremavimo procesu. Net 72 proc. gyventojų norėtų garantijų, kad kremavimo metu mirusiojo pelenams nėra galimybių susimaišyti. Ir tokių garantijų norinčiųjų rodiklis nepriklauso nei nuo amžiaus grupės, nei nuo pajamų, išsilavinimo ar gyvenamosios vietos.

„Kremavimo procesą vis dar gaubia mitai, žmonės baiminasi to, ko nemato, tad natūralu, jog garantijos užtikrina saugumo jausmą. Jeigu kremavimo procesas vyksta tinkamai, trimis etapais, atliekamas sertifikuotu įrenginiu, o trukmė 2,5–3 valandos, galima neabejoti, kad procesas atliekamas tinkamai, – teigia „Rekviem“ atstovė. – Vis dėlto, jei norisi daugiau garantijų, nei vien skaičiuoti proceso trukmę, tam pasitarnauti gali vaizdo stebėjimo kamerų medžiaga, realus ar virtualus proceso stebėjimas. Todėl truputį stebina, kad tik trečdaliui tyrimo respondentų svarbu žinoti, kad pageidaujant, jie galėtų gauti kremavimo proceso vaizdo įrašą.“

Artimojo valia vis dar labai svarbi

Atlikto tyrimo duomenimis, artimo žmogaus norą po mirties būti kremuotam vykdytų 90 proc. respondentų, kuriems priimtinas kremavimas. Velioniui pageidavus jo pelenus išbarstyti pasirinktoje vietoje, tokią valią būtų linkę įvykdyti net 70 proc. gyventojų.

„Tiek prieš dvejus metus atlikto tyrimo, tiek dabartinio respondentų, linkusių vykdyti velionio valią išbarstant pelenus jo norimoje vietoje, skaičius nesiskiria. Ir čia susiduriame su dviprasmiška situacija: morališkai priimta, kad paskutinės žmogaus valios turi būti paisoma, tačiau barstyti mirusiojo pelenus neleidžia šiuo metu galiojantis Žmonių palaikų laidojimo įstatymas. Barstyti galima tik tam skirtose specialiose vietose, pavyzdžiui, numatytame kremuotų palaikų barstymo lauke kapinėse. Tačiau kremuotų palaikų barstymo laukai vis dar „neturi savo vietos“ teisės aktuose, tad žmonės, norėdami išpildyti velionio valią, vis tiek linkę tai daryti paslapčia ir taip tampa įstatymo pažeidėjais“, – aiškina susidariusią padėtį A. Verbickienė.

Atlikto tyrimo duomenimis, 44 proc. apklaustųjų, kuriems priimtinas kremavimas, įsitikinę, kad kapsulę su pelenais būtų tinkama laidoti į žemę. Labiausiai su tuo sutinka vyresnės amžiaus grupės gyventojai (56 proc.). Tikėtina, kad tokiai nuomonei pritaria gyventojai, kuriems kapinių lankymo tradicija yra itin svarbi, turinti sakralumo ir įsišaknijusių tradicijų reikšmę. Vis dėlto, beveik tiek pat – 42 proc. – gyventojų įsitikinę, kad urnai su pelenais tinkamiausia vieta – kolumbariumas.