Internetas – pilietinėms teisėms ginti

Kompiuteriniu raštingumu ir interneto greičiu pirmaujame tarp kitų ES šalių, tačiau virtualioje erdvėje vangiai giname savo pilietines teises.

"Lietuvos piliečiai turėtų jaustis savo šalies šeimininkais ir žinoti, kad gali paklausti, kaip yra išleidžiami jų pinigai ar paraginti institucijas, jei yra nevykdomos tam tikros viešosios paslaugos", – teigia "Transparency International" Lietuvos skyriaus (TILS) projektų vadovė Rūta Mrazauskaitė.

– 2011 m. TILS atliko tyrimą "Informacijos prieinamumas Lietuvoje", kuris parodė, kad tik maždaug trečdalis apklaustųjų yra kreipęsi į valstybines institucijas. Ką tai reiškia?

– Iš tiesų, minėtas skaičius yra tik santykinai mažas. Žinoma, norėtųsi, kad tų žmonių, kurie kreiptųsi į institucijas gauti informacijos, būtų daugiau, tačiau pakalbėjus su kolegomis iš kitų ES šalių paaiškėja, kad bent jau Rytų valstybėse tas skaičius yra labai panašus.

Tyrimo rezultatai rodo, kad žmonės dažniausiai nežino, dėl ko gali kreiptis. O kreiptis galima faktiškai dėl visko: klausti, prašyti informacijos tiek apie viešuosius finansus, tiek apie bet kokias kasdienes problemas, susijusias su tos institucijos veikla.

Dar žmonės teigė, kad jie nesupranta procedūrų, pagal kurias reikia kreiptis, ir kartais jiems neaišku, kaip tai galėtų padaryti. Taip neturėtų būti, nes mūsų įstatymai užtikrina, kad žmonės gali į institucijas kreiptis tiek telefonu, tiek raštu. Tiesa, yra šioks toks nesutarimas dėl kreipimosi elektroniniu paštu. Mūsų nuomone, žmonės turi turėti galimybę į valstybines institucijas kreiptis elektroniniu paštu, tačiau pagal dabartinį reglamentavimą privaloma atsakyti tik į tokius laiškus, kurie yra pasirašomi elektroniniu parašu.

– Ar įdiegiant vis daugiau elektroninių paslaugų situacija keičiasi?

– Sunku pasakyti. Šiuo atveju norėčiau išskirti savivaldos lygį ir valstybinio lygio institucijas. Nuo savivaldybės administracijos vadovo priklauso, kiek informacijos ji aktyviai pateikia savo interneto svetainėse ir kiek pati skatina gyventojus kreiptis. Valstybiniu lygiu situacija iš tiesų po truputį gerėja, nes institucijos vis geriau supranta atvirų duomenų galią. Tai reiškia, kad tokius duomenis galima panaudoti antrą kartą, įvairiai apdoroti ir tam nėra jokių techninių kliūčių.

– Kas konkrečiau yra tie atviri duomenys?

– Pavyzdžiui, ar teisės aktų projektai, kurie yra teikiami gyventojų vertinimui ir galimam pastabų teikimui, yra teikiami paprastu Word formatu ar uždaru PDF. Jeigu jie yra teikiami tokiu formatu, kurį atsidarius tą tekstą galima apdoroti kompiuteryje: kopijuoti, įterpti pastabas – su juo patogiau dirbti ne tik paprastam interneto vartotojui, bet ir žmogui, kuris tuos duomenis nori panaudoti profesionaliai.

Medicinos epidemiologas Paulius Gradeckas mums yra pasakojęs, kad dirbdamas vienoje šalyje, apimtoje epidemijos, būtent ir susidūrė su tokių duomenų problema. Konkrečiu atveju liga plito oro būdu ir jam reikėjo meteorologinių žinių, kad būtų galima numatyti, kiek žmonių gali užsikrėsti ir kaip galima būtų tos rizikos išvengti. Deja, paprašius vieno oro uosto suteikti norimą informaciją, kilo ginčas, ar tie duomenys gali būti žinomi visuomenei ir ar gali jie būti suteikti. Duomenų gavimas užtruko maždaug savaitę – epidemijos metu per tokį laiko tarpą gali kilti daugybė naujų susirgimų ar ištikti mirčių.

– Ar įvairūs projektai kaip "valdžios vartai", e.teismas, e.policija skatina žmones aktyviau dalyvauti demokratiniuose procesuose?

– Būtų naivu teigti, kad neskatina, juolab kad Lietuva iš visų ES valstybių išsiskiria dideliu interneto vartotojų skaičiumi ir interneto sparta.

Manau, kad institucijos prie to stengiasi prisitaikyti ir padaryti taip, kad žmonėms su jomis būtų susisiekti patogiau. Tačiau vien to neužtenka. Iš institucijų turėtų sklisti žinutė, kad jos laukia tų žmonių ir atsižvelgia į jų pateiktus pasiūlymus – kad būtų aiškus grįžtamasis ryšys.

Kalbant apie tokias paslaugas kaip e.policija ir apskritai faktą, kad internetu jau galima pranešti apie pastebėtus pažeidimus ar korupcijos atvejus, yra labai gerai, nes taip yra žmogui patogiau. Tačiau tokiu atveju žmogus turi žinoti, kad ta informacija, kurią jis pateikia, bus saugi, kad ji nenutekės, kad nepateks tam žmogui, apie kurį yra pranešama.

– Kalbant apie nevyriausybines ir asmenines iniciatyvas internete, ar pastebite daugiau kovojančiųjų už savo teises? Kaip tarkime, projektai skundai.lt, pincetas.lt, peticijos.lt.

– Norėčiau matyti daugiau žmonių, besinaudojančių savo teise žinoti. Tokių, kurie jaustųsi savo šalies šeimininkais, žinotų, kad gali paklausti, kaip yra išleidžiami jų pinigai, pasiteirauti, kodėl yra nevykdomos tam tikros viešosios paslaugos, kurios turėtų būti teikiamos. Kaip sakė amerikiečių politinis aktyvistas Noamas Chomskis, visi turėtų pabaigti intelektinius pilietinės savigynos kursus, kad žinotų, kaip jie gali savo pilietinėmis teisėmis naudotis.

Vis dėlto, pastaruoju metu internete pastebima daugiau tokių iniciatyvų, kaip projektas "beseselio.lt", kur galima pranešti apie žinomus šešėlinės prekybos taškus. Tai turbūt lemia, kad žmonės patys vis geriau supranta, kaip tą internetą ir elektronines priemones išnaudoti savo pilietinėms teisėms ginti. Ir turbūt tokių žmonių vis daugės, nes kompiuterinis raštingumas ir interneto vartotojų skaičius Lietuvoje auga.

– Galbūt dažnai žmogaus teisė žinoti atsimuša į uždarytas institucijų duris?

– Manau, kad institucijos bus priverstos tobulėti. Šiuo atveju turėtų veikti tam tikri informacinės rinkos dėsniai – kuo daugiau yra paklausos, tuo daugiau atsiranda pasiūlos. Kuo daugiau bus žmonių, kurie reikalaus atskaitingumo, skaidrumo internete, tuo labiau institucijos bus priverstos prie jų prisitaikyti. Pirmiausia, siūlyčiau patiems imtis iniciatyvos ir kuo daugiau teirautis, rašyti, klausti.

– Papasakokite apie TILS projektą "Parašyk jiems".

– Per platformą "parasykjiems.lt" galima susisiekti su įvairiomis institucijomis ir konkrečiais valdininkais lengviau, nei ieškant kontaktinės informacijos jų tinklalapiuose. Pavyzdžiui, galima parašyti savivaldybei ir paklausti, kada bus sutaisyta gatvėje duobė arba kelyje esanti kažkokia klūtis, kuri kliudo žmogui kas dieną važiuoti į darbą.