Islamiško feminizmo aktyvistė: man pakako fakto, kad Lietuvai vadovauja moteris

Marokietė Souad Slaoui save pristato kaip aktyvistę ir moterų teisių gynėją, siekiančią remti moterų teises skirtinguose lygmenyse, besiremiančiuose tiek islamo pamokymais, nurodytais Šariate, tiek tarptautine teise. Jos teigimu, islamas ir feminizmas nėra  nesuderinama, tačiau islamiškasis feminizmas turi savų niuansų, kurie skirtingose islamiškose valstybėse turi daugiau skirtumų nei panašumų. 

Vytauto Didžiojo universitetui (VDU) pradėjus koordinuoti „Erasmus+“ programos „Capacity Building in Higher Education“ projektą, skirtą lyčių studijoms „Gender Studies Curriculum: A Step For Democracy and Peace in EU-Neighbouring Countries with Different Traditions (GeSt)”, S. Slaoui reguliariai lankosi Lietuvoje ir su mokslininkais iš Vengrijos, Graikijos,  Maroko, Tuniso, Ukrainos kuria lyčių studijų specializacijas Šiaurės Afrikoje ir Ukrainoje įvairių disciplinų magistrantūros studijų programose – kultūros studijose, psichologijoje, edukologijoje, lingvistikoje, politikos moksluose, istorijoje.

Maroko Sidi Mohammed Ben Abdellah universiteto mokslininkė teigia, kad siekis steigti lyčių studijų specializacijas atspindi politinę ir socialinę demokratinių reformų idėją stiprinti moterų vaidmenį ir dalyvavimą politikoje bei socialiniame gyvenime, kuri išryškėjo po Jazminų revoliucijos Tunise ir Arabų pavasario.  S. Slaoui pažymi, jog Marokas ir Tunisas pagal lyčių nelygybės indeksą („Gender Gap Index 2014“) patenka į sąrašą pasaulio šalių su didžiausiu atotrūkiu tarp lyčių – Marokas užima 133,  Tunisas – 123 vietą iš 142 šalių. Nepaisant to, mokslininkė teigia, kad Marokas moterims tampa vis palankesne šalimi gyventi, mokytis ir dirbti, o prie to prisideda islamiškasis feminizmas. Apie jį – pokalbis su į Kauną atvykusia moterų teisių gynėja marokiete Souad Slaoui.

– Papasakokite apie islamo feminizmą ir jo rūšis.

– Islamo feminizmas pasirodė XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje – tai buvo dar viena feminizmo rūšis, kuri gynė moterų klausimus ir teises remdamasi islamo principais. Tam tikra prasme visos feminizmo rūšys Maroke yra islamistinės. Skirtumas tas, kad jei pasaulietiškas feminizmas akcentuoja universalias teises, tai islamo feminizmas siekia teisių islamo viduje. Nepaisant skirtumo tarp jų charakteristikų ir ideologijų, abi šios feminizmo rūšys nekaltina islamo dėl lyčių nelygybės, nuo kurios kenčia moterys arabų musulmonų pasaulyje, bet priskiria moterų žemesnį statusą patriarchalinei sistemai, kuri būdinga didžiajai daliai, jei ne visiems, arabų musulmonų pasauliams.

– Pastaraisiais metais pasaulyje atsirado keletas musulmonų moterų grupių, kovojančių už lyčių lygybę ir teisingumą bei naudojančių islamo argumentus. Didžiajai jų daliai vadovauja moterys, turinčios elitinę arba bent jau viduriniosios klasės kilmę. Dauguma jų, regis, stokoja didelio populiarumo. Kaip Jūs tai paaiškintumėte?

– XX a. dešimtajame dešimtmetyje mano gimtojoje šalyje Maroke grupė musulmonių kovojo už lyčių lygybę, naudodamos islamistinius argumentus. Tame Maroko istorijos laikotarpyje jos įgijo didelį populiarumą ir sugebėjo priversti valdžią įsiklausyti į jas, pripažinti jų teiginius. Vis dėlto, pastaruoju metu, dėl islamo politizacijos ir stereotipų, siejamų su islamistų ekstremistais, tiksliau – po teroro išpuolių Kasablankoje 2003 m., dauguma tų aktyvisčių, regis, prarado savo populiarumą ir atsisakė bet kokios aktyvios veiklos islamo vardu.

– Kai kurios nebaltaodės moterys feminizmo judėjimą apibūdina kaip baltą, viduriniosios klasės ir nepakankamai įtraukų. Ar Jūs su tuo sutinkate?

– Teoriškai, moterų judėjimai visame pasaulyje turėtų ginti visų moterų teises, tačiau tikrovėje galima pastebėti, jog visuomet atsiranda tam tikra moterų kategorija (arba kelios kategorijos), kuri pasipelno iš šių judėjimų pasiekimų dėl savo rasės, socialinės padėties arba išsilavinimo. Galiu pasakyti, jog šia prasme su šiuo teiginiu sutinku.

– Kaip manote, ar neteisinga, kad žmonės apibūdina abraomines religijas – krikščionybę, islamą ir judaizmą – kaip patriarchalines? Dauguma kaltina musulmonų tikėjimą tuo, kad jis atrodo priešiškas moterų lygybei?

– Manau, kad neteisinga kaltinti musulmonų tikėjimą dėl tariamo priešiškumo moterų lygybei. Manau, jog visų socialinių neteisybių ir nelygybių nereikėtų priskirti nei islamui, nei kitoms abraominėms religijoms (krikščionybei ir judaizmui) – kaltinti reikėtų kultūrą ir patriarchalinę sistemą, kuri būdinga daugeliui visuomenių, išpažįstančių šias religijas. Pavyzdžiui, daug socialinių praktikų, tokių kaip ankstyva santuoka ir smurtas prieš moteris, yra įteisintos religijos vardu, nors iš tiesų jos yra patriarchalinio mentaliteto, dominuojančio Maroko visuomenėje, variklis. Joks Maroko feminisčių diskursas, nei pasaulietiškas, nei islamistinis, negali tiesiogiai kaltinti islamo kaip šių nelygybių šaknų. 

– Kaip per savo istoriją islamas gynė moterų teises?

– Islamas visuomet palaikė moterų teises, net nuo pranašo Mahometo laikų (ramybė jam). Geriausias to įrodymas yra pranašo žmona Aicha, kuri dalyvavo politinių sprendimų priėmime, ir jo žmona Khadija, kuri užsiėmė prekyba. Pranašo žmonos tapo pavyzdžiais musulmonių moterų išsivadavimui. Dėl islamo kaip engiančio moteris interpretacijos kaltas islamo supolitizavimas ir patriarchalinės sistemos dominavimas daugumoje, jei ne visose, musulmoniškose šalyse. Kitaip tariant, blogis slypi kai kurių islamo tekstų posmų klaidingame skaityme ir interpretavime. Todėl progresyvių islamo feminisčių, tokių kaip dr. Asma Lamrabet (patologė iš Maroko), atliekamas religinių tekstų perinterpretavimas parodo tikrąjį islamo veidą kaip įgalinantį moteris ir vertinantį jas lygiomis sąlygomis su vyrais.