Juodojo kaspino dienai: pragaro vertybių skalė

Misija: prakalbinti ir užfiksuoti

Muziejininkas Dionyzas Varkalis, tas neparankus sovietams išsišokėlis, kuris dar 1989 m. vasario 16-ąją per vieną pirmųjų mitingų Rainiuose partiniams šulams į akis drėbė apie čia pat raudonųjų galvažudžių įvykdytus protu nesuvokiamus nusikaltimus ir tada vietos laikraščių išvadintas "ekstremistu iš Klaipėdos", tais pačiais metais ėmėsi svarbios misijos.

Jis su būreliu bendraminčių važinėjo po Vakarų Lietuvą bei Žemaitiją ir skubėjo surinkti dar gyvų liudininkų pasakojimus apie pokario rezistenciją.

Taip susikaupė kelių šimtų valandų garso įrašų archyvas, kurio, kad ir kaip paradoksalu, šiandien, regis, niekam nebereikia.

D.Varkalis sugebėjo prakalbinti raudonųjų bolševikų aukas ir pogrindinio karo dalyvius, sugebėjo įtikinti juos nebijoti atskleisti pusšimtį metų slėptą tiesą, tarsi nujausdamas, kad okupacija tuoj baigsis ir reikia skubėti užfiksuoti tiesą iš pirmų lūpų.

Prieš akis atsivėrė nenusakomo masto tautos tragedija, persmelkta išdavysčių, intrigų, kankinimų, pažeminimo, visiško asmenybės sunaikinimo ir nevilties ašarų.

"Taip sužinojome apie Poškų šeimos tragediją. Poškutė, jaunėlė sesuo, dar buvo gyva, buvome pasiryžę ją prakalbinti, nes turėjome patikimų duomenų, kad tada ją dar paauglę enkavėdistai privertė išduoti savo brolį. Tačiau budeliai savo pažadų netesėjo. O brolio po to lemiamo vakaro ji niekada nebepamatė nei gyvo, nei mirusio", – dėstė D.Varkalis.

Kruvinas kelias į mišką

Poškų pavardė dažna Klaipėdos apylinkėse. Vienas jų buvo toks Pranas Poška ar Poškus, sovietų ordoms užgriuvus Lietuvą antrąsyk, jam buvo devyniolika.

Jaunuolis buvo nusižiūrėjęs merginą, ji buvo mokytoja ir vadovavo naujai iškeptiems kultūros namams jų kaime.

Per vienus šokius ją pašokdino kaimo kvaišelis, nedidelio proto žmogutis, kurių pasitaiko kiekvienoje bendruomenėje, neslėpęs nuoširdžių ir vaikiškų savo jausmų.

Mergina vaikinuko neatstūmė ir su juo pašoko, tačiau tuo labai užrūstino Praną.

Tas buvo tikras, kad mylimoji tyčia jį erzina. Ir nežinia kieno apsėstas, merginą žiauriai subadė peiliu, kūną paslėpė ir net jos tėvams nepasakė, kur jis yra. Tik žudynių vietoje žmonės vėliau pastatė kryžių.

Su šalies laisvės reikalais šis poelgis jokio ryšio neturi, bet po pietiečiams būdingo pasišvaistymo peiliais Pranui neliko nieko kito – tik kelias į mišką pas rezistentus.

Kas žino, kaip jis ten save pateikė, gal net gyrėsi nudėjęs "kolaborantę" – kultūros namų direktorę, bendrininkavusią su okupacine valdžia.

Kitaip tariant, Pranas prisijungė prie partizanų.

Tikėjimas gera pabaiga

Tada pokariu miške telkėsi, kas tik galėjo – ir nuo teisingumo dėl nusikaltimų sprunkantys kriminaliniai veikėjai, ir tikri kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę, ir šiaip istorinių kataklizmų išsekinti asmenys. Savo vietą kuriam laikui ten rado ir Pranas.

Bet jo paties gyvenimas tarsi buvo nulemtas tos baisios klaidos, kai nutraukė nekalto žmogaus gyvybę.

Maža to, paskui Praną neilgai trukus į mišką išėjo ir jaunesnysis brolis Kazys. Tas tokiu būdu mėgino išvengti tarnybos Raudonojoje armijoje.

Šią skausmingą šeimos istoriją D.Varkalis įrašė 1989 m. Jam liudijo brolių Poškų sesuo. Moteris, pati patyrusi kankinimus ir valdžios panieką, pusšimčio metų istoriją pasakojo tarsi tai būtų nutikę vakar.

"Kazys pražuvo nekaltai, jis žuvo per vyresnįjį brolį Praną. Tas įkalbėjo neiti į kariuomenę. Kodėl taip darė, nežinau. O būtų atkentėjęs ir dar šiandien gyventų. Pranas pasidarė nebevaldomas, man pasakojo, kad patys miškiniai norėjo jį nušauti. Nežinau, kaip ten baigėsi, bet mane pasiekė žinia, kad jis nebegyvas. O Kazį paskui stribai suėmė", – trumpam stabtelėjo moteris.

D.Varkalis bandė išklausti, kas nutiko jaunėliui. Sesuo, tarsi pamiršusi, sakė, kad jį suėmė Rietave su dar trimis partizanais. Dionyzas pertraukė, sakydamas, kad jam pasakojo kitą suėmimo versiją, tačiau liudininkė laikėsi savo.

"Bet man žmonės sakė, kad jis gyvas. Ir kaimynė Zosė ne taip seniai jį matė. Jis jai sakė, kad kažkokiu viršininku dirba, bet mums negali rašyti laiškų, negali atvažiuoti. Nuo to laiko jau beveik 50 metų iš jo neturiu jokių žinių", – tokią savo pačios per ilgus metus įtikėtą istoriją porino moteris.