Kunigas V. Rudzinskas: už valdžią reikia melstis, o ne ją keikti

Tuo įsitikinęs Dievo Gailestingumo koplyčios rektorius, Vilkaviškio katedros kapitulos garbės kanauninkas kunigas Valerijus Rudzinskas (56 m.), kuris jau aštuoniolika metų rūpinasi sergančiaisiais priklausomybės ligomis.

– Ar kunigai aktyviai dalyvauja rinkimuose bei seka politinio gyvenimo aktualijas?

– Ypač politika nesidomiu, nors, kaip Biblija sako, kiekviena valdžia yra iš Dievo. Bet nusivylimo politikų sprendimais irgi nejaučiu. Juk žemėje taip lengvai rojaus nesukursi. Suprantu, kad iš naujosios valdžios didžiulių stebuklų nereikia tikėtis, bet už politikoje dalyvaujančius asmenis reikia melstis. Nereikia jų keikti ir ant jų pykti. Neigiamos emocijos ir patį žmogų sužaloja, ir kitam asmeniui persiduoda. Galvoju, kad viską reikia priimti ramiai.

– Ne vienerius metus į jus kreipiasi priklausomybių kamuojami žmonės, kurie tikisi su jūsų pagalba pagyti. Ar valdžia kalta, kad žmonės geria?

– Kas gali būti kaltas daugiau už patį geriantįjį? (Juokiasi.) Valdžios nekaltinčiau. Žmogus visų pirma turi pats prisiimti atsakomybę ir pradėti nuo savęs spręsti problemas. O priežasčių gali būti įvairiausių. Galbūt pasireiškia žmogaus lengvabūdiškumas.

Priklausomybė gali būti užkoduota ir genuose. Aišku, mokslas išskiria socialines ir psichologines problemas, kurios yra dominuojančios. Jei paklausite manęs – kiekvienas atvejis individualus, bet dažnai jaučiamas paprasčiausias valios trūkumas.

– Kaip galima sustiprinti geriančiųjų valią?

– Pirmiausiai kiekvienam linkėčiau atsigręžti į Dievą ir tuomet įgauti tvirtybės. Vien savo jėgomis remtis būna per drąsu, ne visąlaik pavyksta. Apie tai kalbama ir „dvylikos žingsnių“ programoje, jog reikia pasitikėti aukštesne jėga, kurią mes, krikščionys, įvardijame kaip Dievą, ir iš jos semiamės stiprybės.

– Pradėta kalbėti apie tai, kad lietuviams itin trūksta psichologinės pagalbos, kad žmonės neturi kur išlieti neigiamų emocijų, kad jiems nėra pasiekiamos psichologinės paslaugos...

– Užaugau dar anais laikais, kai nebūdavo jokios psichologinės pagalbos, ir nesakyčiau, kad ta karta buvo jau tokia silpna. Nors gėrė daug daugiau negu dabartinė. Mūsų reabilitacijos įstaigoje su priklausomais jaunuoliais pasikeisdami dirba net trys psichologai. Bet ar psichologai turi spręsti visas gyvenimiškas problemas?

Aišku, jie nurodo kryptį, bet paskui žmogus vėlgi gali likti priklausomas nuo psichologo – tai irgi ne išeitis. Aš, kaip tikintis žmogus, labiau remiuosi tikėjimu. Žinoma, mano nuomonė subjektyvi, ne pagal vadovėlius. Bet mano išsigelbėjimas yra tikėjimas, kuriame randu didžiausią stiprybę.

– Kaip jūs susidomėjote šia sritimi ir nusprendėte dirbti su žmonėmis, kurie yra priklausomybės gniaužtuose? Gal jūsų aplinkoje buvo panašaus likimo kenčiančiųjų?

– Mano darbas su priklausomais žmonėmis prasidėjo prieš aštuoniolika metų drauge su tuometiniu vyskupu kalbantis apie socialines problemas.

Ši liga nesirenka „klientų“. Į jos spąstus patenka ir kunigai, ir gydytojai, ir profesoriai, ir benamiai. Pirmas dalykas yra pripažinti, kad tu turi tokią problemą. Kuomet ją pripažįsti, jau prasideda sveikimo procesas, gydymas ir tam tikro rezultato pasiekimas.

– Kokių politinių priemonių reikia imtis, kad alkoholizmo problema būtų bent po truputį mažinama. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis yra sakęs, kad atėjęs į valdžią stengsis apriboti alkoholio prieinamumą įvairiais būdais – netgi stabdyti juo prekybą savaitgaliais. Ar drastiškos priemonės duotų rezultatų?

– Jeigu politikai taip mano, galbūt jie remiasi kokia nors užsienio šalių patirtimi, moksliniais tyrimais ar socialiniais eksperimentais. Manau, kad kiekvienas, kuris dalyvauja politikoje ir atlieka svarbius sprendimus, vis tiek stengiasi padaryti ką nors gero. Tarp politinių jėgų labiausiai reikia bendro sutarimo, kad valdžioje esantys asmenys sutartų ir realizuotų siekius bendram gėriui.

– Jūsų nuomone, ar priklausomiems nuo „velnio lašų“ yra pakankamai galimybių gydytis ir sulaukti pagalbos?

– Tikrai pakankamai. Lietuvoje veikia tokių reabilitacijos centrų asociacija, kuri vienija, berods, penkiolika narių. Visą laiką reabilitacijose yra laisvų vietų. Dauguma žmonių nenori pripažinti savo bėdos ir gydytis. Tai yra jų gyvenimo būdas, kurį patinka praktikuoti, ir kurį toleruoja jų aplinka. Jie visą laiką taip parazituoja, kol artimiesiems trūksta kantrybė.

Aš manau, kad sąlygos gydytis iš tikrųjų geros, tik reikia noro ir motyvacijos ryžtis žengti tokį žingsnį – tai yra pradėti gydytis. Į reabilitacijos centrus priklausomybių turintys žmonės tikrai nesiveržia, nors visur dirba puikūs specialistai – profesionalūs psichologai, socialiniai darbuotojai, sudarytos puikios programos ir gydymo sąlygos. Tik reikia save suimti į rankas, kai daug paprasčiau gyventi parazituojant ir artimiesiems sėdint ant sprando.

– Ko reikia, kad tokie nelaimėliai plūstų į reabilitacijos centrus?

– Pirmiausiai artimieji turi netoleruoti tokio gyvenimo būdo. Kol jie duoda pinigų, kenčia ir tempia kryžių, nuo alkoholio priklausomi asmenys manipuliuoja, meluoja, išsisukinėja. Jie gailestingumo artimiesiems neparodys. Šiuo atveju reikia griežtai ir ryžtingai pasakyti: arba tu gydykis ir mes tau padėsime visapusiškai, arba negalime tau niekuo padėti, jeigu tu nesigydai ir neišsižadi tokio gyvenimo būdo.

Kuomet jie susiduria su socialinėmis pasekmėmis, artimųjų atstūmimu, teisėsauga, gyvena gatvėje, atsiduria psichiatrinėse ligoninėse ir netgi ant mirties slenksčio, tuomet ne vienas jų pasiryžta kreiptis pagalbos. Bet kurio reabilitacijoje besigydančio žmogaus paklausus po mėnesio ar dviejų, gali išgirsti – jie jaučia didžiausią dėkingumą artimiesiems, kad šie turėjo jėgų tam tikru metu atstumti ir iškelti ultimatumą: arba gydaisi, arba išeini ir gyveni, kaip nori. Jie suvokia, į kokią bėdą yra patekę ir kaip gera iš tos bėdos išlipti lauk ir vėl jausti artimųjų palaikymą. Jie tarsi gimsta iš naujo.

Dosjė

Valerijus Rudzinskas (g. 1960 m. kovo 21 d. Šiauliuose) – kunigas, poetas.

1995 m. baigė Kauno kunigų seminariją, 1998 m. – Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, literatūrologiją. Kunigavo Garliavoje (1985–1987), Sutkuose (1987–1989), Rudaminoje (1989–1996), Punioje (1996–1997), Nemunaityje (1997–2005).

Varėnos rajone, Panaros kaime įsteigė Pilnų namų bendruomenę sergantiems priklausomybės ligomis, šios bendruomenės kunigas, Dievo Gailestingumo koplyčios rektorius.