L. Mažylis: atrastas Vasario 16-osios aktas rašytas J. Šaulio ranka

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Liudas Mažylis bijojo, kad apie radinį nebūtų paskelbta balandžio 1-ąją, nes visiems būtų galėję pasirodyti, jog tai – pokštas. Naujiena paskelbta kovo 29-ąją – dieną, kai Lietuva minėjo 13 įstojimo į NATO metines. Jis taip pat išsiaiškino, kad rastą Aktą rašė signataras Jurgis Šaulys.

– Ar tai reiškia, kad, vykdamas į Berlyną prieš balandžio 1-ąją, jūs buvote įsitikinęs, kad rasite Aktą, kad jus taip gąsdino šita diena?

– Žinote, jeigu sąžiningai, niekas nežinojo, jokie istorikai Lietuvoje ir pasaulyje, kad originalas lietuvių kalba galėtų būti ieškomas Berlyne. Daugių daugiausia, jeigu sąžiningai, tikėtis buvo galima vokiškosios versijos. Laimingu atveju, su visų 20 signatarų parašais.

– Bet kažkas vis dėlto nukreipė jus į tą URM archyvą? Kaip viskas prasidėjo?

– Nukreipė. Prasidėjo viskas labai paprastai. Sausio 24 dieną pagaliau apsisprendžiau, kad reikia eiti pagal vokiškąją trajektoriją. Paprasčiausiai užsiregistravau sistemoje „Das Bundesarchiv“. Parašiau labai trumpa žinute, koks laikotarpis ir kokie dokumentai mane domintų. Angelas, o vokiškai jo pavardė yra Engel – archyvo darbuotojas (matyt, dabar tokia jau vokiška tvarka yra) ne tik pasakė man, kad registruoja, jis tiesiog nurodė man konkretų kelią. Ir dar įsakmiai nurodė, kad egzistuoja ir URM – politinis – archyvas. Gaila, bet jų, „Das Bundesarchiv“, tam antrajam archyve neregistruoja interesantų, nurodė kontaktą, kuriuo reikėtų kreiptis jau į patį archyvą. Parašiau ir ten.

Kadangi mano komandiruotės resursai, kaip suprantate, buvo riboti, aš pirmadieniui užsiregistravau tiesiai iš autobuso į „Das Bundesarchiv“, o trečiadieniui – į tą politinį [archyvą]. Archyvo darbuotoja, pavarde Vilkė – tai reiškia, kad ji gerai saugo, bet kartu su saugojimu ji atsiuntė man 118 puslapių bylų sąrašų, kuriose būtų tikslinga ieškoti.

Jeigu sąžiningai, niekas nežinojo, jokie istorikai Lietuvoje ir pasaulyje, kad originalas lietuvių kalba galėtų būti ieškomas Berlyne. Daugių daugiausia, jeigu sąžiningai, tikėtis buvo galima vokiškosios versijos.

Darbas likęs tikrai nebuvo lengvas, bet jis buvo greitas. Man atnešė krūveles mikrofilmų. Pirmiausia prieš akis iššoko... Žinote, aš ilgus mėnesius akis pratinau prie tų 20 autografų, mano akys mintinai atpažintų kiekvieno parašo konfigūraciją... Emocijų ir adrenalino iš tikrųjų buvo nedaug, nes gana greitai prieš akis iššoko strategiškai svarbus Lietuvai dokumentas – Gruodžio 11-osios aktas su 19 signatarų parašais. Bet viena yra šitas Vasario 16-osios aktas, ką aš sau užsirašiau kaip „bingo“, o kita – visas pilnas kontekstas, kurio, sąžiningai kalbant, mūsų nėra pilnai išnagrinėtas. Tai reikės daryti.

– Vos jūs atradote, iškart pasigirdo daug skeptikų balsų, kad jūs atradote tą vokiškąjį variantą, Vokietijai adresuotą, bet...

– ... bet buvo du. Vokietijai adresuoti buvo du, jie guli šalia vienas kito.

– Vienas – lietuvių kalba, kitas – vokiečių. Bet dar yra kalbama, kad galėjo būti, kad vieną egzempliorių turėjo pats dr. J. Basanavičius, kitą – P. Klimas. Tai jau 4 suskaičiuoju. Yra tokių kurie sako, kad dar galėjo būti išsiųsti, tarkime, Britanijai, Rusijai. Ką jūs manote apie tai? Kiek tų egzempliorių, jūsų manymu, galėtų būti?

– Viskas, kas pasakyta, galėjo būti. Tikimybė, kad taip ir buvo. Kas šiandien yra įvykę, tai, manau, du dalykai. Dabar yra aišku, kad tikrai atkrenta nulinė versija. Visam laikui. Ir iš karto visiškai aišku, kad Akto egzempliorių su 20 parašų tikrai yra daugiau negu 1, nes matom 2. O toliau galime vieną po kito nagrinėti tas trajektorijas, kurias jūs čia paminėjote. Mano nuomone, galėjo būti vienas egzempliorius (kodėl apie tai šnekama?) įteiktas dr. J. Basanavičiui, kad jis jį kažkur paslėptų. Ir tada, tas trečiasis, turbūt taip pat yra visų pasirašytas. Jūs kalbate apie P. Klimo variantą. Mano spėjimas, tikrai ne istoriko, bet galėtų taip būti, kad tai yra mašinraštinis lietuviškas variantas, jis galėjo būti skubomis parašytas, ir, taip išeitų, galbūt taip pat pasirašytas.