Lietuvių pėdsakai Tian Šanyje

Trečiadienį Lietuvą pasiekė žinia apie nelaimę Kirgizijoje. Į Tian Šanio kalnus kopusią aštuonių lietuvių alpinistų grupę užklupo akmenų griūtis. Viena mergina žuvo, dar viena buvo nesunkiai sužeista.

Užgriuvo akmenys

Į Tian Šanio kalnus liepos 13 d. iš viso išsiruošė daugiau nei pusšimtis alpinistų, kurie dalyvavo jau tradicine tapusia, kiekvienais metais Vilniaus keliautojų klubo organizuojama "Turiada". Kaip pranešama klubo tinklalapyje, liepos 19 d. 60 dalyvių įkopė į Gedimino Akstino viršūnę ir iškeliavo savarankiškais maršrutais link Altyn Arašano slėnio, šiltųjų šaltinių.

Aštuonių keliautojų grupė, vadovaujama Vydo Verbilo, į minėtąją viršūnę įkopė atskirai liepos 20 d. ir taip pat judėjo Altyn Arašano link.

"Liepos 24 d. dėl atviro plyšio šlaite (Bergšrundo) keliautojai, nesugebėję nusileisti nuo Totorių perėjos, grįžo prie mažiau sudėtingos perėjos. Užklupti audros apsistojo nakvynės ant ledyno, kalnagūbrio papėdėje, nuo kurio naktį pabiro akmenys ir kliudė vieną palapinę. Dalyviai patyrė smulkių sužeidimų, deja, Boženos trauma buvo mirtina", – apie tragišką Boženos Bienkunskos likimą rašoma Vilniaus keliautojų klubo tinklalapyje.

Gelbėtojai dalyvius palydėjo į Altyn Arašaną ir šie kartu su kitomis dviem grupėmis buvo parvežti į Karakolą. Žuvusiosios kūnas nuo kalno nukeltas sraigtasparniu ir artimiausiu laiku, kai bus sutvarkyti visi dokumentai, draudimo bendrovės lėšomis bus pargabentas į Lietuvą. Sekmadienį popiet į Lietuvą grįš ir visi keliautojai. Kalnuose dar liko dvi alpinistų grupės, kurios į Kirgiziją išvyko savaitę vėliau.

Pasijautė arčiau dangaus

Tian Šanio kalnai Kirgizijoje Lietuvos alpinistams yra gerai pažįstami. Sovietmečiu, kai laisvai keliauti buvo galima tik po Sovietų Sąjungos šalis, į šiuos kalnus kopė visi žymiausi Lietuvos alpinistai. Neatsitiktinai čia yra Gedimino Akstino, Nemuno, Žalgirio, Mažvydo ir Vilniaus universiteto viršukalnės.

Tian Šanis 1973-aisiais buvo ir pirmieji alpinisto Vlado Vitkausko kalnai, po kurių viršukalnės tapo jo tikruoju gyvenimu. "Tian Šanis lietuviškai reiškia dangiškus kalnus. Kai pirmą kartą ten patekau, ką ten išvydau ir patyriau – tikrai jaučiausi esantis arčiau dangaus", – prisimena alpinistas.

Pasak jo, buvo ir išmėginimų, ir sunkumų, ir audrų, bet už tai gavo dovaną:  "Grožis, gamta, savęs, draugų ir savo galimybių pažinimas. Kai matai tas baltas viršūnes, ir svajoti nedrįsti. Patyriau didesnį įspūdį, nei man dabar kas pasiūlytų skristi į Mėnulį ar Marsą."

Svarbu žinoti dėsnius

Juolab kad 1973-aisiais nebuvo jokio ryšio, mobiliųjų telefonų, interneto. "Tik aš, draugai ir gamta. Ir viskas tikra – ne piešinukai internete, ne žaidimai, ne burbuliukai, kur mygtukus spaudai. Ir žinai, kad jei kas atsitiks, kokia nelaimė įvyks, niekas neatlėks – tu turėsi kitais pasirūpinti arba kiti – tavimi. Galvodamas apie save, turi rūpintis ir draugais, o jie irgi turi rūpintis – tai suvienija. Manau, kad viską mažiausiai 99 proc. lemia mūsų pasirinkimai ir klaidos. Arba mes neišmanome, arba norime to, kas mums nepriklauso. Mes norime nugalėti, užkariauti, o pirmiausia reikia nugalėti save", – sako pirmasis Lietuvos trispalvę Evereste iškėlęs alpinistas.

Anot jo, pavojingiausi žmonės yra patys sau: ar vairuodami automobilį, ar eidami į kalnus. "Pirmiausia reikia pažinti save ir suvokti savo galimybes. Jei vairuosi automobilį nemokėdamas ar nesilaikydamas eismo taisyklių, garantuotai kas nors atsitiks. Kalnuose taip pat galioja taisyklės – gamtos, kalnų, kosmoso. Čia, ant žemės, mes tuos dėsnius jau esame pamiršę, esame tarsi prislopinti", – pasak patyrusio alpinisto, tie dėsniai nesikeičia, jie yra amžini.

"Dėsniai tvarūs, nesikeičia ir kada saulė teka, ir kada šalta, kada šilta, kada oras keičiasi. Šeštadienį ten lijo, tai ketvirtadienį ar penktadienį buvo matomi plunksniniai debesys. Pasižiūrėjau į dangų ir žinau, kad kitą ar dar kitą dieną bus lietaus ir nereikia jokių prognozių. Tokie elementarūs dėsniai: jei rasos nėra, lauk lietaus. Tas pats pagal debesų spalvą, vėjo kryptį, mėnulį. Šiandien štai pilnaties diena, vadinasi, pildysis geri norai, laukiu sugrįžtant bičiulių, – šypsojosi V.Vitkauskas užsiminęs apie kolegas, grįžtančius iš Tian Šanio. – Tai pasaulio dėsniai, kurių dalis mes esame. Mes ne kompiuterio gabaliukas, mes – debesų, žvaigždžių, dangaus dalis."

Įvyko stebuklas

Keliautojas pripažino, kad įvykusi nelaimė skaudi, tačiau jis neabejoja, kad daug kas priklauso nuo pasirinkimų. "Turime išmanyti, kada, kokiu laiku, kokiu oru tos griūtys gali įvykti. Dabar dažniausiai einame į vietas, kur daug kas keliavę, yra daug informacijos, todėl išsiaiškinti pavojingas vietas nesunku", – anot jo, nemažos reikšmės turi ir vedlys.

"Jei aš ruošiuosi, tai turiu suprasti, su kuo eisiu: su kokiu savimi ir su kokiu vedliu. Tačiau svarbiausia suprasti, ko aš ten eisiu. Kokios vertybės ten mane veda. Jeigu tik tam, kad pasirodytum, arba trokšti adrenalino ar nuotykių, tai jau geriau į kokį nuotykių parką arba į realybės šou nueiti. Ten bent gyvybei realaus pavojaus nėra. O kalnuose reikia prisiimti atsakomybę", – sakė alpinistas.

Pasak jo, nuo pirmojo kopimo 1973-aisiais iki šių laikų alpinizmas pasikeitė radikaliai: technika, ryšiai, transportas, prognozės. Tačiau jie dažnai negelbsti, kai patenki į ekstremalią situaciją.

Alpinistas prisiminė tokią akistatą su mirtimi, kai Pamyro kalnuose krito iš 7 km aukščio. "Man buvo ramu. Visai nebaisu pasitikti mirtį, kai žinai, kad nieko nebegali pakeisti. Bet įvyko stebuklas, ir todėl, kad supratau savo klaidą. Man labai skaudėjo širdį, kad palieku savo vaikus, kurie yra dar maži, kad aš jiems reikalingas. Galima tai būtų pavadinti atgaila. Ir – stebuklas – užsilaikiau, kur net dabar nebandyčiau užsilaikyti", – pasakojo 1990 m. į tuometę Komunizmo viršukalnę įkopęs ir laimingai išgyvenęs V.Vitkauskas.

Kopė 30 vasarų

Dar prieš V.Vitkaukui įkeliant koją į Tian Šanio kalnus, čia pabuvojo gausus lietuvių alpinistų būrys. 1969 m. į prieš dešimtmetį alpinisto Gedimino Akstino, žuvusio Kaukazo kalnuose, vardu pavadintą viršukalnę įkopė fotomenininkas Romualdas Kęstutis Augūnas.

Jo įamžintose akimirkose – ne tik įveiktos viršūnės, bet ir visa kelionės kasdienybė: kopimas, poilsiavimas, maudynės, sunkios brezentinės kuprinės ir minimali įranga. Retas alpinistas išdrįsta dokumentuoti visą kelionę.

Alpinistas, tik kalnuose atradęs fotografiją, čia praleido trisdešimt savo vasarų. Dabar 77 metų sulaukęs R.K.Augūnas į kalnus važiuoja tik slidinėti, o didžiosios kelionės likusios prisiminimuose.

1969 m. kartu su kolegomis jis pirmasis užkopė į bevardę Tian Šanio viršūnę, kurią pavadino Žalgiriu. Po dešimt metų tuose pačiuose kalnuose lietuvių alpinistų kojos pirmąkart žengė į dar tris viršūnes, kurioms buvo suteikti Nemuno, Mažvydo ir Vilniaus universiteto pavadinimai. Per tuos kelis dešimtmečius fotografas įkopė į ne vieną viršūnę Tian Šanio, Pamyro ir Kaukazo kalnuose.

Atrado fotografiją

"Beveik visos mano gražiausios nuotraukos yra iš Tian Šanio, nes čia daug sniego, apsnigtos viršūnės", – alpinistui kelionėse tekdavo dvigubas darbas – ne tik kopti, bet ir viską fotografuoti.

"Visi eina lengvesniu keliu: aparatą nešasi kuprinėje, o kai sustoja poilsio, išsitraukia, pafotografuoja, ir viskas. O fotoaparatas, kartais ir du, turi būti visąlaik ant kaklo pakabintas arba į užantį įkištas, kad neužšaltų", – R.K.Augūnas stengdavosi fotografuoti patį kopimą.

Anot jo, G.Akstino viršūnė viena populiariausių tarp lietuvių alpinistų, nes nėra sudėtinga ir labai graži: "Ji, tokia snieguota, ir užfiksuota mano nuotraukose. Dabar turbūt bus jau apie tūkstantį alpinistų į ją užkopę."

Alpinistas pasakoja, kad iš pradžių fotografuodavo, kad grįžęs iš kelionės savo įspūdžius parodytų namiškiams ir bendradarbiams. Vėliau jis tapo Fotomenininkų sąjungos nariu, išleido ne vieną albumą apie kalnus. R.K.Augūnas juokiasi, kad  Antanas Sutkus, sudarinėdamas rinktines, prašydavo tik nuotraukų iš kalnų. "Visa kita fotografuoja kiti", – sakydavo jis.

Dirbo ekstremaliomis sąlygomis

"Pykdavo alpinistai, nes yra sudarytas grafikas, o man reikėdavo ir atsilikti, o vėliau – pasivyti. Visąlaik sakydavo, kad aš jiems trukdau, bet kai reikėdavo atsiskaityti, klausdavo, kur nuotraukos, – juokėsi fotografas. – Stengdavausi nestabdyti arba kartais virvė neleisdavo nukrypti, bet visada atsilikdavau, jei matydavau, kad bus geras kadras."

R.K.Augūnas fotografuodavo ekstremaliomis sąlygomis, nes ir rankos šaldavo, ir kartais įkišus fotoaparatą į rankovę reikėdavo juostelę pataisyti. Anot jo, dabar pagalvojus ir apie sunkias brezentines kuprines ir sąlygas, labai keista pasidaro: "Viskas buvo labai sunku, net fotoaparatai. Juolab kad tada nežinodavai, ką fotografuoji, sužinodavai tik išryškinęs juostelę. Visiškai kitokios sąlygos buvo."

Fotografo nuotraukose – ne tik atšiauri kalnų gamta, bet ir linksmos poilsio minutės, primenančios įprastus turistinius žygius. R.K.Augūnas juokiasi: "Kalnuose labai greitai pirtį pasidarydavome. Iškūreni lauže akmenis, ant jų užtrauki palapinę, tokią kareivišką, aukštą, užpili vandens, ir pirtis. O po to šoki į ežerą."

Vis dėlto alpinistas mano, kad kalnai ir laimės dalykas, tačiau, nepaisant to, reikia labai atidžiai įvertinti situaciją: "Ir nakvynę pasirinkti, ir maršrutą, ir laiką, nes paprastai visi akmenys lekia, kai saulė pašildo nuo kokios 11–12 val. Sniegas patirpsta ir krenta akmuo atsipalaidavęs, numuša kitus ir gali išeiti griūtis. Tai ir patyrimas, ir sėkmės dalykas."

Vyrauja prasti orai

2010 m., minint Žalgirio mūšio 600-ąsias metines, į Žalgirio viršukalnę Tian Šanio kalnuose įkopė Vilniaus universiteto Žygeivių klubas. Vienas iš ekspedicijos dalyvių, alpinistas Juras Jorudas, sako, kad šie kalnai išsiskiria ne itin geru oru, čia dažnai lyja.

"Visi kalnai, jeigu tu nesi jiems pasiruošęs, gali būti pavojingi. Tačiau Tian Šanio kalnuose vasarą oras yra žymiai prastesnis nei kituose kalnuose. Tuomet, kai kopėme, lijo kas antrą arba kiekvieną dieną nuo pietų", – anot alpinisto, tai žinodamas turi atitinkamai planuoti, kiek laiko kopsi, kada turėsi nusileisti, ar oras tau sutrukdys leistis, ar ne.

"Todėl turi planuotis savo maršrutus, savo kopimą ir visą grafiką. Jeigu tu sugebi prisitaikyti prie tokių sąlygų, tai jos per daug ir nesutrukdo. Visi kalnai yra ne ta mums įprasta terpė, kur viskas kontroliuojama, saugu ir viskas žinoma. Ten turi būti ypač atidus ir turėti tam tikrų įgūdžių bei patirties", – pabrėžė J.Jorudas.

Anot jo, ne viskas priklauso nuo vadovo, komanda taip pat turi būti pasiruošusi maršrutams ir kopti. "Žinoma, vadovui tenka didžioji dalis maršruto pasirinkimo atsakomybės, jis turi nuspręsti, ar šita komanda pasiruošusi šituo maršrutu į kalnus lipti ar geriau paprastesnį variantą pasirinkti", – sakė J.Jorudas, kurio draugai iš Žygeivių klubo kaip tik dalyvavo šiųmetėje "Turiadoje" Tian Šanio kalnuose.