Lietuvos žiniasklaida be R. Sakadolskio

Pagerbiant R.Sakadolskio atminimą, jo vardu šią savaitę pavadinta atvira VDU medijų laboratorija.

Prieš aštuonerius metus filmuojant televizijos apybraižą "Bežiūrint į Lietuvą" kalbėtasi apie Lietuvos žiniasklaidos ligas, kultūrinius ir socialinius kontekstus, perspektyvas. Interviu iki šiol nebuvo skelbtas, tad šiandien įdomu stebėti pokyčius nuo anuomečio pokalbio iki mūsų dienų ir tai, ar pašnekovo prognozės pasitvirtino.

– Žiniasklaida ir žurnalistika. Kokius matote skirtumus ir panašumus tarp šių reiškinių? O gal juos tapatinate?

– Žiniasklaida yra vieta, kurioje dirba žurnalistai. Žurnalistika yra profesija arba užsiėmimas. Kai kada žurnalistika ir žiniasklaida tapatinama, o nereikėtų. Radijo ir televizijos transliacijose žurnalistų kuriamos laidos užima nedidelę eterio dalį, lyginant su pramoginėmis. Internete naujienų portalai yra nykštukai, palyginti su pramoga arba verslu. Netgi laikraštį perkame ne vien dėl to, ką jame rašo žurnalistai. Žiniasklaidos, juolab jos savininkų, interesai nebūtinai yra tapatūs žurnalisto interesams. Dažnai jie visiškai skirtingi.

– Ar žurnalistai nėra praradę galimybės daryti įtakos žiniasklaidai?

– Ilgai jie išvis neturėjo įtakos. Laikraščius pradėta leisti prieš 400 metų, bet tik XIX a. į žurnalistą imta žiūrėti kaip į profesionalą, besiskiriantį nuo grindų šlavėjo. XX a. pradžioje regime jau rimtesnį profesinį veidą. Aukštosiose mokyklose imta mokyti žurnalistikos amato. Nuo Antrojo pasaulinio karo Vakaruose žurnalistika smarkiai keitėsi: subrendo, susiformavo profesionalumo, etikos, atskaitingumo kriterijai, daug kur susikūrė stiprios žurnalistų organizacijos. Kai pastaraisiais dešimtmečiais į žiniasklaidą atėjo vis daugiau investuotojų, kuriems labiausiai rūpėjo pelnas, tose šalyse, kuriose profesinė bendruomenė buvo stipri, žurnalistai pajėgė apginti ir profesiją, ir visuomenės interesą, nors grumtynės su komercializacijos ydomis tęsiasi ir šiandien.

Lietuvoje okupacijos dešimtmečiais žurnalistų įtaka žiniasklaidai buvo minimali, darbas vyko griežtai prižiūrint komunistų partijai. Sąjūdžio laikais žurnalistai disponavo gana didele įtaka, bet, atkūrus nepriklausomybę, žiniasklaidai pasukus verslo keliu, menkai organizuota žurnalistų bendruomenė nepajėgė apginti nei savo, nei visuomenės interesų ir įtaką laipsniškai prarado. Šiandien eilinis Lietuvos žurnalistas kartais primena baudžiauninką, kurio teisės nei apibrėžtos, nei apsaugotos.

Lietuvoje šiandien galingas ne žurnalistas, o žiniasklaidos savininkas, leidėjas. Tiesa, pavieniai žinomi žurnalistai disponuoja tam tikra įtaka visuomenėje. Tačiau tai saujelė žmonių ir pagal juos rizikinga daryti išvadas apie žurnalistų bendruomenę.

– Kas lemia šios saujelės atsiradimą?

– Dažniausiai – gebėjimas rašyti, talentas patraukti žiūrovą, įdirbis pateikti informaciją taip, kad ji būtų lengvai suprantama. Kartais tai, kad pavyko būti reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Kiekviena profesija turi žvaigždes. Tai normalu. Tik reikia prisiminti, kad žvaigždžių padėtis gerokai skiriasi nuo eilinių žurnalistų, o tai svarbu tokioje jautrioje srityje kaip informacijos ruoša. Pavyzdžiui, Lietuvoje, kur žurnalistų solidarumas menkas, žymiems kolegoms lengviau apsiginti nuo pasikėsinimų į jų laisvę negu kitiems, bet žodžio laisvė dažnai vertinama būtent pagal įtakingųjų nepriklausomybę. Iš tikrųjų reikėtų klausti, kiek nepriklausomi yra tie žurnalistai, kurių vardų ir pavardžių neįsimename, bet jų darbo vaisius kasdien matome ir girdime. Jie yra labiau pažeidžiami, tačiau būtent jie yra žodžio laisvės matas ir garantas.

– Kiek čia lemia žurnalistų inercija?

– Nemažai lemia. Jeigu žurnalistai būtų labiau organizuoti, jie būtų mažiau pažeidžiami. Deja, Lietuvoje šiandien žurnalistų darbdaviai daugmaž laisvi daryti, ką ir kaip nori. Pavyzdžiui, jeigu pasamdo pirmo kurso studentą televizijos naujienų reportažams rengti, šalia dirbantys patyrę žurnalistai yra linkę patylėti, džiaugiasi, kad patys dar turi darbą. Organizuota bendruomenė galėtų neleisti tokio absurdo. Negaliu paaiškinti, kodėl žmonės nesiburia, kai jų pačių interesas yra tai daryti. Teko girdėti, kad vienas kitas bandymas kalbėti apie profsąjungas buvo sutiktas rūškanais darbdavių veidais, griežtais perspėjimais liautis. Gali būti, kad tarp žurnalistų vyrauja toks pat bejėgiškumas ir pasyvumas, kurį matome daugelyje Lietuvos gyvenimo sričių.

– Kam patogus toks žmonių susiskaidymas?

– Patogu tiems žiniasklaidos savininkams, kuriems prioritetas yra kuo pigesnė darbo jėga, kuo didesnė investicijos grąža. Patogu politikams, verslininkams ir kitiems, norintiems manipuliuoti viešąja erdve. Jiems ne pakeliui taisyklės, kurios tai varžytų. Kažkiek patogu ir kai kuriems žurnalistams, kurie, išsikovoję sau vietą po saule, patogiai įsitaiso, matuoja spaudos laisvę pagal savo padėtį ir, jeigu neįžiūri sau grėsmės, yra linkę per daug nesijaudinti dėl kolegų.

– Ar žiniasklaidos priemonių savininkai suinteresuoti auditorijos pasitikėjimu?

– Manau, nerasime savininko, kuris nebūtų tuo suinteresuotas. Kitas klausimas – kaip pasitikėjimas suprantamas. Mano nuomone, gana dažnai painiojamos sąvokos "pasitikėjimas" ir "tikėjimas". Jeigu skaitome rašinį, kuriame aptariama padėtis Lietuvoje, ir tai daroma nenurodant šaltinių arba nepaaiškinant aplinkybių, dėl kurių šaltiniai nenurodyti, tokią medžiagą parengęs žurnalistas reikalauja, kad skaitytojas juo paprasčiausiai tikėtų. Nenurodžius šaltinių, nėra kaip pasverti žurnalisto teiginių, tad skaitytojui belieka rinktis – tikėti arba netikėti. Apskritai Lietuvoje redakcijos dirba už širmos, pro kurią mažai kas matyti. Nėra kriterijų skaitytojui, žiūrovui ar klausytojui pačiam pasverti, ar redakcija dirba gerai, ar prastai, kokiomis vidaus taisyklėmis vadovaujasi, kai priima sprendimus, tikrina informaciją, kaip užtikrina kokybę. Tą patį galima sakyti ir apie žiniasklaidos verslą: dažnai tai uždarosios akcinės bendrovės, kurių veikimo taisyklės yra palankios tiems, kurie nenori viešumos.

Skaidrumo stoka skatina įtarimus ir gandus apie nešvarius darbus. Deja, daug kas tiesiog tapatina neskaidrumą su korupcija. Iš tiesų yra kitaip. Neskaidrumą galima palyginti su tamsiu kambariu, o korupciją su tarakonais. Tik todėl, kad kambarys neapšviestas, nereiškia, kad jame veisiasi tarakonai. Tačiau jiems palankesnės sąlygos ten, kur mažiau šviesos. Taip ir su žiniasklaida: jeigu ji veikia neskaidriai, tai dar nereiškia, kad ji korumpuota, bet kuo žiniasklaidos veikla mažiau permatoma, tuo daugiau progų korupcijai klestėti.

Nedrįsiu spėlioti, kaip ateityje atrodys žurnalistika ir žiniasklaida.

Skaidrumui skatinti taikomos įvairios priemonės. Prancūzas tyrėjas ir žiniasklaidos atskaitingumo visuomenei sistemų kūrėjas Claude'as Jeanas Bertrand'as pasiūlė per šimtą įvairių priemonių. Tarp jų: klaidų pripažinimas ir atitaisymas; redakcijų pokalbiai su skaitytojais apie tai, kaip apie veikimo būdus; žiniasklaidos priemonės verslo interesų atskleidimas; ombudsmenai; žiniasklaidos kritika, nepriklausomi tyrimai.

Neseniai teko dalyvauti organizacijos "Transparency International" Lietuvos skyriaus tyrime apie Lietuvoje žiniasklaidos atskaitingumą. Lyginant su Vakarais, atskaitingumas buvo lygus nuliui arba arti jo. Skaidrumą Lietuvoje įvesti bus sunku. Kol žiniasklaidą valdys UAB, tol nebus skaidrumo, o kol nebus skaidrumo, tol tvyros nepasitikėjimo žiniasklaida debesys. Tokia padėtis turėtų netenkinti nei verslo, nei žurnalistų bei redaktorių, nei visuomenės.

– Ar išeitis negalėtų būti pilietinė žurnalistika?

– Galėtų. Plečiasi ir ateityje plėsis pilietinė arba piliečių žurnalistika, tokia, kurioje pagrindinį darbą atlieka neprofesionalai. Internetas sudarė galimybę rengti ir dalytis informacija iki šiol neregėtu mastu, dalyvaujant iki šiol neregėtam žmonių skaičiui. Tas iš esmės keičia mūsų profesiją, pvz., mažėja ir toliau mažės informacijos srautus tradiciškai tvarkiusių redaktorių svarba. Lietuvoje jau matyti keli bandymai kurti piliečių žiniasklaidos portalus. Jų bus tik daugiau. Įprasta bus matyti žurnalistus ir atsitiktinius įvykių liudininkus arba suinteresuotų grupių atstovus greta vienas kito, jeigu ne redakcijoje, tai virtualioje erdvėje. Daugės proginių žurnalistų, kurių nesaisto nei profesijos taisyklės, nei tradicijos. Nedrįsiu spėlioti, kaip ateityje atrodys žurnalistika ir žiniasklaida.

Kita vertus, tradicinė žiniasklaida – periodinė spauda, radijas, televizija – kol kas niekur nedings ir visuomenei toliau teiks informaciją. Esame negausi bendruomenė, pas mus žiniasklaidos nedaug. Turime imtis priemonių užsitikrinti, kad joje būtų kiek galima mažiau tamsių vietų, kad žurnalistai joje galėtų dirbti nesitaikstydami su darbdavių verslo interesais ar politinėmis ambicijomis.