Medijų raštingumo stoka Lietuvoje kelia riziką

– Papasakokite apie savo tyrimą „Naujienų raštingumo ugdymas: kaip suprasti medijas?“

– Didžiausias mūsų noras buvo suprasti, kokia yra šiuolaikinė auditorija – ką ji veikia moderniose šiuolaikinėse medijose, kokia informacija naudojasi, ką seka. Daug organizacijų atlieka tokius tyrimus – tuo, ką medijose veikia žiūrovai ar skaitytojai, ypač domisi verslo organizacijos.

Mes norėjome pasižiūrėti, ar Lietuvos auditorija yra pasirengusi kritiškai vertinti naujienas, suprasti, kas yra žurnalistinė naujiena, ar geba tai atskirti, kokių veiksmų imasi, kai sutinka nežinomą informaciją – ar suglumsta, ar bando pasitikslinti. Tai ir buvo pagrindinis tikslas – susipažinti su savo šalies auditorija ir sužinoti apie jų pasirengimą kritiškai naudoti naujienas ir informaciją.

– Kokie rezultatai atsiskleidė?

– Atlikome dvi visuomenės nuomonės apklausas, buvo tarsi dvi bangos. Viena – jaunesnių skaitytojų ir žiūrovų, tai buvo 15–17 metų jaunuoliai, dar moksleiviai. Kita – vyresnių, nuo 18 metų, suaugusieji. Abi apklausos reprezentatyvios, jose keliami panašūs tikslai ir klausimai.

Ką iš to pastebime? Aiškus atsakymas, kurio net nereikėjo įrodinėti, kad auditorijos labai skirtingos. Didžiausia skirtis – amžiaus ir išsilavinimo požiūriu. Jaunimas renkasi interaktyvias medijas, o vidurinei grupei būdinga medijų dieta, jei galima taip sakyti, – ji labai įvairi, visko po truputį, žmonės patenkina savo informacijos poreikį įvairiais kanalais. Vyresnio amžiaus žmonės sėslesni, jie ištikimi televizijai, spaudai arba žurnalams.

– Informacija rodo, kad patikimiausiu televizijos kanalu respondentai laiko nacionalinį transliuotoją LRT, bet žiūrimiausi – komerciniai kanalai. Ką tai parodo?

– Džiaugiuosi, kad patikimu informacijos kanalu žmonės laiko visuomeninį transliuotoją LRT. Radijo sektoriuje LRT grupė taip pat labai stipri. Galbūt nėra taip linksma, kad tai mažai naudojama, bet visuomet yra galimybė pasitempti, pabandyti susigrąžinti tą vartotoją, prisijaukinti jį.

Džiaugiuosi, kad LRT turi savo vertę, įvaizdį. Žmonių sąmonėje susikūręs žinojimas ir pasitikėjimas. Tai veikia kaip abonentinis mokestis, kurį mes mokame. Jei bus tikrai sudėtinga situacija, tarsi bus galimybė pasitikrinti savo žinojimą ar nežinojimą.

– Tai paradoksas – LRT patikimas, bet žiūrimas mažiau nei kiti.

– Televizija visuomet buvo pabėgimas nuo sunkaus gyvenimo, kasdienybės klausimų. Tokią funkciją atlieka komerciniai transliuotojai, negalima dėl to pykti. Reikia džiaugtis, kad visuomeninis transliuotojas turi šansų tą auditoriją prisijaukinti, ir ne tik kritiniais momentais.

Medijų aplinka labai turtinga, informacija labai tiršta, sunkiai atpažįstama. Šalia profesionalių komunikacijos tekstų, profesionalių medijų darbuotojų veikia įvairūs kiti veikėjai, daug melo ir netiesos. Ir to daugėja. Riba tarp profesionalios ir pramogų žurnalistikos trynėsi jau anksčiau, o dabar vyrauja trintis tarp melo ir tiesos. Manau, kad tokiu metu visuomeninis transliuotojas įgaus naują kvėpavimą.

Po JAV prezidento rinkimų mokslininkai, tyrėjai ir žurnalistai daug diskutavo apie tai, kas nutiko – buvo matyti vienokios tendencijos, o rezultatas nustebino. Imta daug diskutuoti apie melagingas naujienas, apie tai, kokį vaidmenį atliko interneto ir socialinių tinklų algoritmai, kurie iškėlė tas melagingas naujienas į paviršių.

JAV, kur visuomeninis transliuotojas nėra labai ryškus, imta kalbėti apie tai, kodėl nepaėmus pavyzdžio iš Vakarų Europos, iš klasikinių, tradicijas turinčių medijų kanalų – juk visuomeninis transliuotojas gali būti saugi erdvė tame sudėtingame ir pasiklysti leidžiančiame informacijos pasaulyje.

Taigi, net JAV informaciniame kontekste pradedama kalbėti apie visuomeninio transliuotojo idėjos svarbą ir reikšmingumą. Tai rodo esminį posūkį, kam tarnauja ir ką veikia žurnalistika. Tai ne vien tik konkurencija, bet ir viešo intereso palaikymo garantas.

– Propaganda, melagingos naujienos, dezinformacija. Ar yra duomenų, kurie leistų įvertinti viso to mastus?

– Tai įvertinti gana sunku, praktiškai neįmanoma. Informacijos aplink mus cirkuliuoja be galo daug. Anksčiau, norint turėti medijų kanalus, reikėjo daug išteklių, įrangos ir pan. O dabar vienas žmogus gali tapti mažyte medijų industrija ir drumsti erdvę melagingais pranešimais ir kt. Galima tik įsivaizduoti, kiek interneto erdvėje komunikatorių, kiek žmonių nuolat seka, naudojasi, kiek įvairiausio kapitalo cirkuliuoja, dažnai tai neturi gerų tikslų.

Tai be galo turtinga ir labai pavojinga erdvė. Reikia išmokti joje susivokti, dabar tai aktualu kaip niekad. Esame patekę į būseną, kuriai nesame pasirengę. Tai yra šios dienos situacija – matome, koks sudėtingas ir pasikeitęs pasaulis, cirkuliuoja informacija, bet mes nemokame jos atpažinti.

– „Oxford Dictionaries“ populiariausiu 2016 m. žodžiu paskelbė terminą „post-tiesa“ (angl. post-truth). Viešajai nuomonei didesnę įtaką daro apeliavimas į emocijas,o ne objektyvūs faktai. Kaip tai pasireiškia medijose?

– Kuo medijos spartesnės, tuo emocingesnės. Patekome į tokią užburtą situaciją. Emocija gali būti ir labai naudinga – leidžianti sudominti, suaktyvinti. Bet sykiu ir pavojinga – nukreipti mus į bendruomenes, kuriose esame jaukiame ir palaikančiame ratelyje, bet galiausiai nebenorime girdėti ir matyti vienas kito. Demokratinėje valstybėje visuomet reikės racionalaus grūdo. Emocija gali būti svarbi, bet ji neturi užgožti tiesos, objektyvumo ir geranoriškumo suprasti, kas yra kitur.