Mitas: galima būti šalia vienas kito nekariaujant ir nesimušant

„KLAIPĖDOS“ APŽVALGININKO POŽIŪRIS

Mitas: galima būti šalia vienas kito nekariaujant ir nesimušant

Socialinių mokslų daktaras

Na, susipešė, įspyrė, šunį apkandžiojo, tvorą išvertė, iki paryčių kriokė po kaimynų langais... Jei linksmybių pasekmės nėra labai skaudžios ir didelės žalos niekam nepadaro, visuomenė linkusi jų nepastebėti ir labai nesureikšminti. Ko išgėrus nepasitaiko!

Tačiau tik pats kvailiausias, tik pats įžūliausias girtuoklis ir chuliganas drįsta pakelti ranką prieš policininką. Ne, tai ne dėl didelės pagarbos policijai ar konkrečiam pareigūnui, o dėl to, jog net snarglėtas paauglys žino, kad už tokius veiksmus gresia dideli nemalonumai. Labai dideli! Tad net iki žagsėjimo primaukęs vodkos arba alaus, net labiausiai dantimis grieždamas ir kumščius gniaužydamas prieš tvarkos sergėtoją rankos nepakelia. Burnoja, akis balina, iš darbo atleidinėja, bet, apsaugok Viešpatie, - jokios fizinės agresijos.

Pati liberaliausia tvarka

Prabėgusios savaitės kriminaliniai įvykiai parodė, kad čia išdėstytai nerašytai tiesai atėjo galas. Nuožmus ir girtas vyrukas smogė galva tvarkos sergėtojui, po to dar dešine ranka užvažiavo į kairįjį smilkinį. Negana to, agresyviojo kvailio sugėrovai apsupo policijos nuovadą ir kėsinosi išlaisvinti sulaikytąjį chuliganą. Kaip daugelis jau žino, policininkams teko kviestis pastiprinimą, dar du „pridurkai“ buvo sulaikyti, likusieji nusiplovė kas sau.

Tačiau ir tai dar nėra didžiausia blogybė. Baisiausia yra tai, kad jau kurį laiką jauni žmonės Klaipėdoje jaučiasi esą nebaudžiami, įsitikinę, kad jiems negalioja jokie įstatymai, šventai tikį tuo, kad policininkai – tai specialiai aprengti asmenys, kurie šiaip sau vaikštinėja gatvėmis, o per šventes stovi žmonių susibūrimo vietose susidėję už nugaros rankas.

Tai jaunimo daliai negalioja miesto mero potvarkiai, draudžiantys gerti alkoholį viešose vietose, jie nepajėgūs suprasti, ką reiškia nešiukšlinti, elgtis kultūringai, netriukšmauti, paklusti teisėtiems pareigūnų reikalavimams. Jie apskritai negali, nenori ir nemoka gyventi kad ir pagal pačią liberaliausią visuomenėje nusistovėjusią tvarką.

Drįstu tvirtinti, kad Klaipėdoje būtent tokia tvarka ir yra. Ji nėra įkyri, drastiška, itin varžanti miestiečių teises ir laisves arba kelianti kam nors kokius nors neįvykdomus reikalavimus. Tokios tvarkos esmę galima apibūdinti vienu sakiniu: elkis taip, kad tavo elgesys netrukdytų gyventi kitiems!

Graudžiai juokinga kvailio didybė

Atrodo, kad paprasčiau ir būti negali, bet net ir toks minimalus reikalavimas daugeliui yra nepakeliama našta. Meras, o ir Lietuvos įstatymai, draudžia gerti viešose vietose. Nė velnio! Nors kas dešimt metrų – baras ar aludė, kas dvidešimt – vasaros kavinės, vis vien nusitvers butelį gėralo ir – pirmyn per miestą, kartkartėmis nugerdami tiesiai iš kaklelio. Nevalia šiukšlinti. Ne jūsų reikalas! Išgėręs tą butelį brinkt ant grindinio arba į sieną, nors šiukšliadėžė – vos už poros metrų. Negalima po vidurnakčio triukšmauti. Dar ką sugalvosit! Bliaus, krioks, spiegs iš gardų tempiamų paršų balsais, kol kaimynai, praradę kantrybę, iškvies policiją.

Be abejo, tai – smulkmenos, bet būtent iš tokių smulkmenų, o ne iš kokių nors globalių dalykų ir susideda bendro gyvenimo taisyklės, t.y. galimybė būti šalia vienas kito nekariaujant, nesimušant, o paprasčiausiai netrukdant.

Daug kas dabar šito nesupranta. Vaikas įpratęs, kad namuose motina tenkina visas jo užgaidas, įpratęs būti centrine figūra, šeimos diktatoriumi, net įsivaizduoti negali, kaip čia koks nelaimingas „mentas“ drįsta jam ką nors sakyti, o dar reikalauti ir nurodinėti. Na, o jei dar yra išgėręs, namuose gerai išmoktos isteriškos reakcijos ir jau į kaulus įaugęs psichopatiškas elgesys tiesiog trykšta per visas įmanomas vietas. Tada nebėra jokių stabdžių, lieka tik nuoga agresija, šlėktiškas pasipūtimas ir graudžiai juokinga kvailio didybė.

Rašymas šakėmis ant vandens

Trafaretine fraze, kad reikia kažką daryti, apsiriboti jau negalima. Kažką daryti – vadinasi, nedaryti nieko. Suprantama, kad šeimos institucijos pasikeitimas – ne vienerių metų darbas. Prabėgs ne vienas dešimtmetis, kol šeimos nustos į gyvenimą leisti psichopatus, isterikus ir kitus neurotikus, tesugebančius tupinėti tik apie save, įsivaizduojančius save pasaulio bambomis.

Situacija būtų kitokia, jei policija ne epizodiškai, bet kas valandą, kasdien galėtų ir turėtų sąlygas vykdyti savo funkcijas, t.y. nepaliaujamą profilaktiką ir viešo elgesio kontrolę. Kol šito nėra – visi mero potvarkiai, tarybos sprendimai, Seimo įstatymai buvo, yra ir bus šakėmis ant vandens rašyti. Pažiūrėkite, kiek metų galioja įstatymas, draudžiantis vartoti alkoholį viešose vietose; o juk dar yra mero potvarkiai, tarybos sprendimai. Deja, kaip tą alkoholį vartoja kas kur nori, taip dar ilgai vartos. Lygiai tas pats ir su nepilnamečių girdymu. Juk per pastaruosius metus neišseko nė vienas upelis, iš kurio jie gėrė, geria ir gers. Gerai, jei dar alų, bet dabar jau akivaizdu, kad „triūbinti“ pradėjo vienus pavojingiausių ir klastingiausių jaunam žmogui gėrimų – šampaną ir degtinę. Tad ir „blūdija“ paskui po miestą, trankydami policininkams galvas.

Ir paskutinė pastaba: užimtumas. Jei jaunas žmogus turės tik laisvalaikį ir jokių pareigų bei pomėgių, tvarkos įvesti nepadės ir taip nūnai aukštinama Lietuvos kariuomenė.

Viskas atrodo taip paprasta, net primityvu, deja, nuo to atrodymo tvarkos nedaugėja.