Parlamento gynėjas: netikėjome, kad gali įvykti kažkas baisaus

Kauno technologijos universiteto (KTU) docentas Saulius Japertas 1990-ųjų lapkričio 23 d. davė priesaką ir tapo vienu pirmųjų nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos savanorių. Netrukus – 1991 m. sausio 13-ąją – kartu su bendraminčiais jis jau saugojo Lietuvos parlamentą Sovietų Sąjungos ginkluotosioms pajėgoms bandant įvykdyti perversmą. Jam buvo patikėta atsakinga ir pavojinga užduotis – saugoti pagrindinį parlamento įėjimą.

S. Japertas vėliau tarnavo Lietuvos kariuomenėje, o į atsargą išėjo turėdamas pulkininko leitenanto laipsnį. Šiuo metu jis yra KTU Telekomunikacijų katedros vedėjas.

– Kodėl nusprendėte įsilieti į savanorių gretas? – paklausėme S. Japerto.

– Daug mano bičiulių ir pažįstamų dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Aš tuo metu dirbau Fizikinių ir techninių energetikos problemų institute (1992 m. tapo Lietuvos energetikos institutu – aut. past.) ir rašiau disertaciją, kuriai skyriau daug dėmesio ir norėjau sėkmingai ją apginti.

Savanorių gretose trūko ryšininkų, o aš Vilniaus universiteto Karinėje katedroje buvau įgijęs ryšininko specialybę, tad ilgai negalvojęs nusprendžiau papildyti jų gretas.

– Kur davėte savanorio priesaiką?

– Prašymą dėl įsijungimo į atkuriamą krašto apsaugos sistemą 1990 m. kovo 22 d. pasirašiau Kauno sąjūdžio būstinėje, kuri buvo įsikūrusi prof. Vytauto Landsbergio namuose, K. Donelaičio gatvėje. Priesaikas kartu su kitais savanoriais davėme 1990 m. lapkričio 23 d. Kaune, aikštėje prie Karo muziejaus.

Karo muziejaus sodelyje tądien priesaikas davė šešios kuopos savanorių: keturios Kauno ir dvi Vilniaus.

– Po priesaikos, atsiliepdami į Kauno mero Vidmanto Adomonio kreipimąsi, savanoriai pradėjo saugoti strateginius miesto objektus. Kaip vyko jų apsauga, budėjimai? Ar savanorių būrys buvo gausus?

– Po darbo dienos grįžęs namo skubėdavau į būstinę ir pagal sudarytą budėjimų grafiką kartu su kitais savanoriais saugojau strateginius objektus, paminklus. Budėjimai tęsdavosi iki 6-7 val. ryto.

Tuo metu Kaune veikė daugiau nei pora dešimčių savanorių, kurių dauguma buvo patriotiškai nusiteikę jaunuoliai. Kol neturėjome savanorių uniformų, budėjimų metu vilkėjome įprastiniais civiliais rūbais. Artėjant pirmosios savanorių priesaikos dienai, gavome juodos spalvos uniformas, kurias vilkėjome kartu su baltais marškiniais, ryšėdami kaklaraiščius. Uniformą išsaugojau iki dabar.

– Kada išvykote į Vilnių saugoti Lietuvos parlamento?

– Sausio 8-ąją jau budėjau parlamente. Buvau oficialiai išleistas iš darbo, nes vykdžiau Vyriausybės užduotis. Energetikos instituto, kuriame tuo metu dirbau, vadovybė į tai žiūrėjo labai geranoriškai.

– Kokios buvo dienos prieš Sausio 13-ąją?

– Nors mus pasiekdavo žinios apie statomas barikadas, užgrobtus pastatus, girdėjome apie Krašto apsaugos departamento užėmimą, tačiau buvo juntama daugiau emocijų nei įtampos. Parlamente budėję žmonės jautėsi gana laisvai, netikėjome, kad gali įvykti kažkas baisaus.