Prekyba žmonėmis: nusikaltėliai vis dažniau atsisuka į socialinius tinklus

Anot jo, socialiniuose tinkluose nusikaltėliai aukoms ne tik fiktyviai renka paramą, bet jų paskyras naudoja bandydami įtikinti kitas potencialias aukas, kad siūlomas darbas yra visiškai saugus.

– Europolo duomenimis, Europoje daugiau nei 70 proc. prekybos žmonėmis atvejų – seksualinis išnaudojimas. Maždaug penktadalis susektų nusikaltimų, susiję su darbu vergiškomis sąlygomis. Likę procentai – kitų žmonių išnaudojimas nusikaltimams, fiktyvios santuokos. Kokios tendencijos tarp lietuvių, kurie atsiduria kitose šalyse?

– Iš tikrųjų tendencijos pastaraisiais metais išlieka tos pačios. Dominuoja (kaip teisingai pastebėjote, remdamiesi Europolo duomenimis) seksualinis išnaudojimas. Taip pat dominuojanti rūšis yra išnaudojimas nelegaliam darbui, fiktyvioms santuokoms, taip pat – žmonių išnaudojimas vagystėms. Ypač tam išnaudojami nepilnamečiai. [...] Taip pat įdomus Lietuvoje išaiškintas atvejis – prekyba žmonėmis elgetavimui.

– 2017 m. Lietuvoje užregistruotas 61 ikiteisminis tyrimas dėl prekybos žmonėmis. Ar tokių bylų ir nuteisiamų žmonių daugėja?

– Iš tikrųjų galima pasakyti, kad teisėsauga šioje srityje pažengusi į priekį. Nemažai tų ikiteisminių tyrimų nutraukiama, tačiau, kai jie pasibaigia sėkmingai, asmenys neišvengia baudžiamosios atsakomybės. Pastaruoju metu asmenys tikrai nuteisiami realiomis laisvės atėmimo bausmėmis už prekybą žmonėmis vienokia ar kitokia forma.

– Jūs seniau esate pateikęs pavyzdį, kai į prekiautojų žmonėmis rankas pakliuvo neįgalus 79 metų bulgaras. Žmogus, neturintis galūnių, buvo verčiamas rinkti išmaldą ir tuo pat metu jam buvo renkama parama per socialinius tinklus – daugiau nei tūkstantis eurų kasdien. Aukojantys apie visa tai nežinojo. Panašu, kad socialiniai tinklai, internetas aktyviai panaudojami panašioms apgaulėms?

– Visiškai teisingai. Šis atvejis byloja apie tai, kad nusikaltėliai yra išmanūs, naudojasi išmaniomis technologijomis ir pasitelkia socialinius tinklus, kad vis dėlto suviliotų tuos žmones, apgautų juos, kad galėtų pasinaudodami aukos pažeidžiamumu išvilioti iš žmonių pinigus.

Lietuvoje taip pat turime atvejų, kai potencialios aukos viliojamos per socialinius tinklus. Netgi merginos, pakliuvusios į tuos tinklus, palieka įrašus socialiniuose tinkluose. Tie, kurie skaito tuos tekstus, galvoja, kad jokio pavojaus vykti dirbti į užsienyje esančius masažo salonus ar įvairias kitas vietas nėra, kad tos merginos bus apsaugotos.

Tai toks, sakykime, užslėptas būdas, kaip suvilioti potencialias aukas, kurios po to išnaudojamos.

– Kaip minėjote, į prekybos žmonėmis tinklus dažnai pakliūva pažeidžiami žmonės. Tačiau pastebima dar viena ypatybė – daugybė nukentėjusių savęs aukomis tiesiog nelaiko. Būna, kad tie patys žmonės vėliau tampa kitų žmonių verbuotojais. Ką rodo jūsų tyrimai? Ar tai patvirtina?

– Visiškai teisingai. Teisėsaugos institucijų pareigūnai specializuojasi šioje srityje – tiek ikiteisminio tyrimo tyrėjai, tiek prokurorai, tiek teisėjai. Jie moka tirti tokias bylas ir įvertinti tuos atvejus, tačiau ne visada pripažįstama, kad tai potenciali auka. Pačios aukos taip pat ne visada žino, kad jos yra tapusios aukomis.

Iš tikrųjų yra tekę susidurti su atvejais, kai nukentėjusiosios buvo aukos, o po to tapo bendrininkėmis. Joms daug patogiau vilioti potencialias aukas naujai nusikalstamai veiklai.

– Tačiau kaip tokiu atveju dirbti tiriant bylą? Tenka skaityti, kad net būdami liudytojais tokie žmonės nuolat keičia parodymus.

– Iš tikrųjų teisėsaugos institucijų pareigūnai susiduria su iššūkiu, kad jos keičia parodymus, jos yra įbauginamos.

Būtent šioje vietoje mes tobuliname savo darbo specifiką, vertindami, kad vis dėlto kraštutinis argumentas ir įrodymas byloje yra būtent aukos pažeidžiamumas. Dėl to ieškome požymių, kurie patvirtintų, kad auka tiesiog neturėjo kito pasirinkimo, kaip būti įtraukta į tą veiklą, kuri susijusi su prekyba žmonėmis.

– Kiek keičiasi situacija? Ar aukos ima daugiau pasitikėti teisėsauga?

– Paskutiniu metu galima drąsiai sakyti, kad taip. Ypač pagirtina, kad didžiulį indėlį į šią veiklą įnešė nevyriausybinės organizacijos, ypač „Caritas“, Bažnyčios atstovai, kurie ypač daug prisideda prie to, kad auka pirmiausia būtų apsaugota, kad jai nekiltų pavojus. Vėliau ji duodama parodymus pasako tiesą, į ką buvo pakliuvusi. Tai palengvina teisėsaugos institucijų darbą.