Profesorius: vienuoliai lietuviams – vis dar egzotika

Vienuoliai Lietuvoje vis dar traukia žmonių dėmesį, nors dauguma juos priima teigiamai, sako Vilniaus universiteto profesorius Paulius Subačius. Jo nuomone, palankus požiūris į vienuolius atsineštas dar iš okupacijos laikų.

„Žmonės prisimindavo, kad susitiko ypatingesnę medicinos seserį ar atsidavusią auklėtoją, dirbančią vaikų namuose. Tik atėjus nepriklausomybei sužinojome, kad tie žmonės buvo vienuoliai. Jie savo gyvenimu – sąžiningumu, atsidavimu – amžinojo gyvenimo, Dievo perspektyvoje tarnavo žmogui. Manau, kad bendras visuomenės įsivaizdavimas yra, jog tai – pasišventę žmonės. Galbūt jie labiau mato pasišventimą artimui, kitiems, seneliams, našlaičiams ir mažiau supranta pasišventimą Dievui“, – svarsto profesorius.

– Pirmadienį duris atvėrė restauruotas Viedeniškių vienuolynas. Vienuolyno atidarymas – retas reiškinys Lietuvoje. Retai apie tai išgirstame.

– Tai nėra vienuolyno atidarymas. Tai – restauruoto vienuolyno pastato atidarymas, kuris veiks ne kaip vienuolynas, bet kaip buvusio vienuolyno muziejus, amatų centras. Kadangi atgailos kanauninkų arba augustionų, kaip jie dar buvo vadinami Lietuvoje, nebėra likę ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, matyt, nebėra geresnės paskirties tam pastatui, kaip toks muziejus ir galimybė išbandyti amatus.

– Vienuolynas priklausė baltiesiems augustijonams?

– Taip, tai buvo jų vienuolynas.

– Sakote, kad jų dabar neišlikę. Kada jų dar buvo Lietuvoje?

– Jie mūsų kraštuose išnyko dėl carizmo persekiojimų. Kai caras, carinė administracija vienuolijas išvaikė, liepė jiems gyventi atskirai, atėmė pastatus ir kitą jiems paaukotą turtą, iš kurio jie galėjo pragyventi, dalis vienuolijų po to atsikūrė. Pavyzdžiui, atsikūrė marijonai, pranciškonai. Kai kurie netgi veikė pogrindyje ar pavieniui. Augustinijonai nebeatsikūrė nei Lietuvoje, nei Lenkijoje. Jų nebėra, todėl nėra tiesioginių to pastato paveldėtojų.

– Kiek vienuolynų šiuo metu yra Lietuvoje?

– Vienuolynų negaliu tiksliai suskaičiuoti. Vieni sako, kad vienuolynai, kiti – namai, centrai ir t. t., bet šiuo metu Lietuvoje veikia 14 vyrų vienuolijų arba kongregacijų ir 39 moterų kongregacijos. Vyrų vienuolių, kunigų yra apie 90 ir keli broliukai. (Dauguma vyrų vienuolių yra kunigai). Moterų vienuolijose yra apie 1,5 tūkst. seserų.

– Moterų daugiau.

– Moterų visada buvo daugiau. Ir vienuolijų buvo daugiau, mat vyrų vienuolijų specifika yra ta, kad beveik absoliuti jų dauguma yra vadinamosios popiežiaus teisių vienuolijos, kurios veikia visame pasaulyje. Jos nėra vienos vyskupijos ar valstybės ribose veikiančios vienuolijos. Moterų didesnė pusė vienuolijų – vietinės reikšmės. Jos veikia tik vienos vyskupijos ribose, yra įsteigtos vietos vyskupo sutikimu ir leidimu. Lietuvoje tokių vietinių vienuolijų buvo daug daugiau.

Kadangi visuotinės bažnyčios gyvenimą, vienuoliško gyvenimo principus labiau skleidžia pasaulinės vienuolijos, popiežiaus teisių vienuolijos, tai mūsų vyskupai po nepriklausomybės, kai jau buvo leista plėtoti laisvą religinį gyvenimą, kvietė atvykti moterų vienuolijas. Gal žmonėms labiau girdėtos motinos Teresės seserys. Jų Lietuvoje niekada nebuvo, bet kardinolo Audrio Juozo Bačkio kvietimu jos čia įsikūrė ir dabar Vilniuje, Stoties rajone, globoja varguolius.

– Ar galima apibrėžti, koks vienuolijų vaidmuo mūsų gyvenime?

– Pirmiausia tai – pašvęstasis gyvenimas. Pats vienuoliškojo gyvenimo įvardijimas yra pašvęstasis gyvenimas. Jis, pirmiausia, pašvęstas Dievui. Kad ir kaip visuomenė matytų socialinį vienuolijų rūpestį vargstančiais, veiklą švietimo srityje (pavyzdžiui, jėzuitų, kai kurių moterų vienuolijų), vis dėlto pagrindinis dalykas – visos vienuolijos yra atsidavusios maldai, Dievui.

Tai kiekviena vienuolija daro pagal turimą savo vadinamąją charizmą, t. y., kokį ji pasirenka kelią, kaip gali Dievui tarnauti. Gali būti kontempliatyvios vienuolijos, iš kurių žmonių viešumoje nematom. Moterų kontempliatyvios vienuolės meldžiasi uždarai, kartais padaro labai smulkius darbelius, bet gyvena uždarą gyvenimą.

Tai [vienuoliai ir vienuolės – LRT.lt], ką matome viešumoje – apaštalaujančios seserys, apaštalaujantys vienuolynai – veikia visuomenėje visose bažnytinio gyvenimo srityse. Dažniausiai – socialinėje, švietimo srityse, talkina dvasininkams ir pan.

– Koks visuomenės požiūris į vienuolius?

– Sakyčiau, mūsų visuomenei šie žmonės vis dar yra egzotika. Matyti, kaip gatvėje į sesutes su abitais atsisuka žmonės, nužvelgia. Tokia „uniforma“ jiems atrodo keista. Manyčiau, kad žmonių nusiteikimas gana palankus. Palankumas ateina dar iš okupacijos metų. „Žmonės prisimindavo, kad susitiko ypatingesnę medicinos seserį ar atsidavusią auklėtoją, dirbančią vaikų namuose. Tik atėjus nepriklausomybei sužinojome, kad tie žmonės buvo vienuoliai. Jie savo gyvenimu – sąžiningumu, atsidavimu – amžinojo gyvenimo, Dievo perspektyvoje tarnavo žmogui. Manau, kad bendras visuomenės įsivaizdavimas yra, jog tai – pasišventę žmonės. Galbūt jie labiau mato pasišventimą artimui, kitiems, seneliams, našlaičiams ir mažiau supranta pasišventimą Dievui.

– Gal būtent dėl to į vienuolius žiūrima kaip į tokį gyvenimo būdą, o ne bandoma išsiaiškinti, kodėl jie pasirinko tokį gyvenimo kelią?

– Šie metai kaip tik yra gera proga visuomenei daugiau sužinoti apie vienuolišką pašaukimą, vienuolynų gyvenimą, nes popiežius paskelbė šiuos metus – Pašvęstojo gyvenimo metais. Jie, pirmiausia, skirti vienuolijoms, kad jos geriau susivoktų savo apšaukime, gyvenime, atnaujintų savo gyvenimą.

Kita vertus, yra labai nemažai įvairių renginių, kurie suteikia kartais ir retą progą, nes ne visi vienuolynai yra atviri žmonėms susipažinti su tuo gyvenimu. Balandžio pabaigoje vyko atvirų durų dienos vienuolynuose. Yra paskelbta, kurie vienuolynai veda ekskursijas. Reikia tik pasiteirauti. Vilniuje aštuoni ar devyni vienuolynai veda tas ekskursijas. Pasiskambinus galima susitarti dėl atėjimo ir susipažinimo su gyvenimu.

Vasaros pabaigoje bus vienuolijų palapinių šventė, kur prisistatys visos Lietuvos vienuolijos. Skirtingų vyskupijų skirtingos vienuolijos prisistatys skirtingomis dienomis. Kiekvienas smalsaujantis, nesiverždamas pro uždarytus vartus, šiemet turės progą susipažinti su tais vienuolynais, bendruomenėmis, kurios yra šalia jų arba tiesiog dėl kurių bus smalsu.