R. Dičpetrienė: diržu išauklėsi paklusnius bailius, o ne sąmoningus žmones

Laimingas vaikas užauga geru žmogumi, o prisijaukinti laimingos vaikystės idėją jos nepatyrusiems reikia padėti. Prie šios misijos prisijungti visus ragins ir tradicinis LNK bei organizacijos "Gelbėkit vaikus" rengiamas paramos koncertas "Už vaikystę".

Per koncertą bus renkamos lėšos tvarkingoms Lietuvos šeimoms, kurios šiuo metu patiria sunkumų, tačiau, suteikus joms pagalbą, sugebės pačios rūpintis savo vaikais. Dalis koncerto metu surinktų lėšų taip pat bus skiriama organizacijos "Gelbėkit vaikus" vaikų dienos centrų visoje Lietuvoje išlaikymui. Apie laimingos vaikystės kūrimo elementus "TV dienai" pasakojo "Gelbėkit vaikus" vadovė Rasa Dičpetrienė.

– Kokie šiemetės akcijos "Už vaikystę" akcentai?

Auklėdami diržu išauklėjame paklusnius bailius. Jie paklus čia ir dabar. Mažiukui gali duoti diržu, bet kai vaikas bus penkiolikos, kokio tuomet dydžio diržo reikės – gal kuokos?

– Šiemet žmonių prašysime aukoti konkrečioms šeimoms, susiduriančiomis su nepritekliumi, kuriose gyvena daug vaikų. Bus pristatyta ir viena ypatinga istorija – šv. Teresės šeimyna, kurią ištiko nelaimė – supleškėjo jų namai, ir žmonės liko taip, kaip stovi vidury nakties. Stengsimės padėti atsistoti ant kojų šiai nuostabiai, pasišventusiai šeimai, kurioje auga 12 vaikų, ir dar 16 yra jau užauginti. Dar viena istorija – Paparčių šeimos namai. Šiuo metu vaikai paaugliai savomis išgalėmis remontuoja namuką kaime, kur atsikels iš globos namų, ir jiems tiesiog trūksta priemonių remontui. Šis pavyzdys svarbus ir tuo, kad gerai parodo Lietuvoje vykstančią globos namų reformą, galimybes mažinti įstaigose gyvenančių vaikų skaičių ir pačių vaikų gebėjimą kurti savo namus, gyvenimą ir ateitį. Žinoma, kaip ir ankstesniais metais per paramos koncertą kviesime prisidėti prie vaikų dienos centrų veikimo, papasakosime, kodėl jų reikia ir ką jie reiškia vaikams, kurių šeimoms dar labai trūksta pagalbos.

– Ar per šiuos metus atsirado naujų vaikų dienos centrų?

– Jei ne Lietuvos žmonių per paramos koncertus paaukoti pinigai, pvz., Akmenės dienos centras apskritai negalėtų veikti, nes nėra gavęs jokio kito finansavimo. Dabar jį kasdien lanko apie 40 vaikų, net sukūrė savotišką amatų centriuką, mokosi įvairių rankdarbių. Vaikams teikiama ir reikama pagalba, ir tinkamas užimtumas. Šiemet pavyko atidaryti centrą Zarasuose – vėl LNK koncertų žiūrovų dėka. Alytaus vaikų dienos centre pavyko padaryti remontą, kad jis galėtų atverti duris, o prie jo veiklos prisideda ir tėvai, ir kaimynai.

– Ar susiduriate su neigiama nuostata dėl dienos centrų, pasipriešinimu?

– Iš šeimų – ne, bet kai kuriose savivaldybėse dar tenka įrodinėti, kad vaikų dienos centrai visiems yra didelis gėris – ne tik vaikams ir jų tėvams, bet ir visai bendruomenei, ypač mažuose kaimeliuose, kur tinkamo užimtumo tiesiog nėra. Tie centrai tampa viso kaimelio centru. Kai kur jų labai trūksta, bet vietos valdžia nemato tam poreikio, o be jos sunku atidaryti centrus – reikia komandinio darbo. Dabar Lietuvoje yra apie 20 tūkst. vaikų, kuriems dienos centrai būtų didelė paspirtis, o iš jų tik apie 6000 turi galimybę turėti juos šalia.

– Kokia nauda, jei iš dienos centrų užuovėjos vaikai grįžta į šeimą, į tą pačią jam nepalankią aplinką? Ar dirbama su jų šeimomis?

– Net ir tokiu atveju tai būtų geriau nei nieko. Bet viena dienos centrų misija – darbas ir su vaiku, ir su jo šeima, taip šeima sustiprinama tiek, kad vaikui nereikėtų iš jos iškeliauti. Paminėčiau Širvintų dienos centrą, kuris į veiklą ypač įtraukia nedirbančias, vaikus auginančias, darbo laikinai neturinčias mamas. Kol vaikai mokykloje, mamos susiburia centre, kepa kibinus, pyragus, pasidaro arbatos, lavina įvairius įgūdžius – kad ir mokosi gražiai stalą paserviruoti, o kartu pakviečiamas psichologas, su kuriuo aptariami vaikų auklėjimo klausimai, problemos, stengiamės diegti pozityvios tėvystės sampratą, ugdyti ir tėvų, ir vaikų atsakomybę. Tai nebūna kažkokia paskaita, seminaras ar pamokslavimas, o mamos tikrai noriai ateina į vadinamuosius arbatos gėrimus. Raguvėlės dienos centras pabandė įtraukti senelius, kurie pakviesti kartu švęsti Kalėdų buvo devintame danguje ir džiaugėsi esą reikalingi. Alytaus dienos centras kuria įvairias veiklas vaikams, pvz., paruošia spektakliuką ir kviečia tėvus jo pažiūrėti. Atrodo, smulkmena, o poveikis labai svarbus – tėvai turi galimybę pamatyti, kad jų vaikai irgi sugeba vaidinti, šokti, dainuoti, deklamuoti, kitoje šviesoje juos regi, nes gal ne visada pamato jų gebėjimus. Savo ruožtu stengiamės, kad į tokią veiklą įsiterptų psichologo pagalba, būtų ugdomas suvokimas, jog vaikai gali būti auklėjami pozityviai, o ne diržu.

– Vadinamasis "bediržis" įstatymas jau priimtas, TV ekranuose slenka numeriai, raginantys pranešti apie skriaudžiamus vaikus. O kaip į tai reaguoja vaikų dienos centrai, labai iš arti matantys vaikus ir jų šeimas?

Smurto atsisakymas jokiu būdu nereiškia, kad vaikas gali daryti ką nori – jo darniam asmenybės vystymuisi būtini saugumo rėmai, o tai ir yra taisyklės, pareigos ir atsakomybė.

– Tai jautri tema. Išties centruose lankosi daug vaikų iš šeimų, kurias vengiu vadinti socialinės rizikos ir vadinu tiesiog šeimomis, kurioms ypač reikia pagalbos. Faktas, kad dienos centrai susiduria su smurtu šeimoje, bet net ir priėmus įstatymą stebuklas per naktį neįvyks. Pasiekėme didžiulį tikslą – kad bet kokį smurtą prieš vaikus draužiantis įstatymas priimtas, o dabar reikės dirbti 10 metų, kad jis ir praktikoje imtų veikti. Dienos centruose nuolat stengiamės, kad šalia būtų psichologas – nuo integruotų pamokėlių iki individualių konsultacijų tėvams, nes poreikis yra milžiniškas. Psichologui pirmiausia reikia užsitarnauti pasitikėjimą, o kad tėvai noriai konsultuotųsi, pasiekti galima kad ir "išvažiuojančio psichologo" dėka – jis nelieka kaime, tad savotiškai drąsiau, kad nėra galimybės pasklisti kalboms. Kuo toliau, tuo palankiau žiūrima. Pakeisti požiūrį į vaikų auklėjimą yra sunku, nes tėvai paprastai auklėja vaikus taip, kaip patys buvo auklėjami savųjų, – dažnu atveju, diržu.

– Jau dabar rodomi reportažai, kad paimtų iš smurtaujančių šeimų vaikų nebėra kur dėti. Kaip spręsti šią problemą, kai smurtavimas – masinis reiškinys?

– Toks ir buvo įstatymo "baubas" – kad smurtas prieš vaikus yra toks dažnas, jog nebebus, kur visus paimtus vaikus dėti. Šis įstatymas – mūsų valstybės moralinis įsipareigojimas vaikams, patvirtinimas, kad bet koks smurtas prieš juos yra draudžiamas. Įstatymas priimtas – dabar reikia rūpintis jo įgyvendinimu, plano rengimu. Jei manęs paklaustų, nuo ko pradėti, atsakyčiau, kad būtina keisti įsisenėjusį požiūrį ir pasitelkti įvairiausias socialines reklamas per televiziją, radiją, spaudą, feisbuką, parodyti, kaip ir kuo keisti tą diržą. Antras dalykas – švietimas, švietimas ir švietimas. Ir švietimas pačių darbuotojų – socialinių pedagogų, mokytojų, policininkų, medikų ir kitų, aiškinti, su kuo tas įstatymas "valgomas", kaip atpažinti smurtą ir į jį reaguoti. Juk nesurengsi dviejų valandų paskaitos, ir tvarka – tai yra ilgas nuoseklus darbas.

– Ką atsakote žmogui, dėstančiam, kad mane tėvai mušė ir štai koks puikus, sėkmingas žmogus tapau?

– Kažkada televizijoje diskutavau šia tema su Petru Gražuliu, kuris vis sakydavo: mane mušė, ir aš Seimo narys. Į mano kalbas jis sureagavo ir sukluso tuomet, kai pasakiau: "Juk nežinote – jei būtų jūsų nemušę, gal būtumėte ir prezidentas." Auklėdami diržu išauklėjame paklusnius bailius. Jie paklus čia ir dabar. Mažiukui gali duoti diržu, bet kai vaikas bus penkiolikos, kokio tuomet dydžio diržo reikės – gal kuokos? Į diržą jis nebereaguos ir klausimas, ar neduos atgal. Diržu užaugini pasitikėjimo nejaučiantį žmogų, kuris visose gyvenimiškose situacijose reaguos tik tuomet, kai šalia matys bizūną, o jei nematys, elgsis, kaip nori. Sąmoningos atsakomybės mušant neišugdysi, tik įdiegsi tai, kad į konfliktą reikia reaguoti agresija. Esu, matyt, tas retas pavyzdys žmogaus, kuris užaugo nemuštas ir augo galvodamas, kad vaikų niekas nemuša. Žinau, kad aternatyvai reikia daugiau pastangų ir laiko, pati auginu du vaikus ir globoju mergaitę, žinau, kiek vaikui reikia kartoti, kol jis ima sąmoningai suprasti. Bet noriu ugdyti vaikus taip, kad jie sąmoningai prisiimtų atsakomybę už savo veiksmus, įvertintų jų pasekmes, civilizuotai spręstų konfliktus. Tai sunkus ir daug kantrybės reikalaujantis darbas, bet būtinas kuriant sąmoningą visuomenę.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Gaila

Gaila portretas
man jūsų, besidrabstantys komentatoriai.

Pakaunietis

Pakaunietis portretas
Deja, kuo daugiau įvairiausių vaikų ugdymo metodikų, įvairiausių; auklėjimo,vaikų gynimo ;visuomenininkių;-tuo labiau geresnės ;;pasekmės.

>Ką gi,

>Ką gi, portretas
Nereikia čia graudintis ir mums moralus skaityti, nes turi būti auklėjimo auksinis viduriukas, o jūs gerbiamoji, nukrypot ne į tą pusę, kurioje yra padorūs tėvai mylintys savo vaikus, bet griežtai juos auklėja. Pas mus nėr kaip reikia. Arba palaida bala vaikų auklėjime ir jie daro ką nori ir terorizuoja suaugusius, arba yra daužomi kaip bokso kriaušės. Griežtai auklėti vaikus, bet teisingai, kitaip jie jus auklės. Jau kai kurios supermamytės tai pajautė savo kailiu ką reiškia nuolaidžiauti vaikui ir net buvo priverstos lankytis pas psichologus. Manot vaikai nuo to pasitaisė? Nei velnio. Jie ir toliau terorizuos kvanktelėjusius tėvelius. Jei ir toliau bus duota valiai vaikams, ne vienus tėvus išves iš proto.
VISI KOMENTARAI 16
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių