R. Doveika: mums tapo nebejauku nukentėti už tiesą (interviu)

„Kas lieka, kai siekiama atimti žmogaus vardą, žemę, tautybę, pilietybę, kultūrą, religiją? Lieka skambi tuščiavidurė sąvoka „pasaulio žmogus“. Kas tai yra, kai mes negalime turėti savo Kalėdų eglės, kai dėl religinio pakantumo ar kitų dalykų mes atsisakome savęs ir kitų dalykų? Protingas, mąstantis žmogus niekada nesipiktins kitą tikėjimą išpažįstančiu žmogumi.

Išsityčiojančių iš savo tikėjimo ar jį išduodančių žmonių buvo visais žmogaus istorijos egzistavimo tarpsniais. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas sakydavo: yra trys tūkstančiai durnelių pasaulyje, tai – tik viena rūšių“, – teigia R. Doveika, reaguodamas į praeities atvejus, kai Europos miestai per Kalėdas vietoj eglutės sugebėjo pastatyti butaforines šviesų instaliacijas, o maisto užkandinės savo reklamose Jėzų Kristų pateikia „be smurto, be kraujo, linksmą, laimingą žmogų, kuris savo noru pasikabino ant kryžiaus“.

Tačiau, kaip pastebi R. Doveika, išbandymų patiria ne tik krikščionybė, bet ir Lietuvos valstybė.

„Kas yra autoritetas mūsų visuomenėje? Prezidentė? Ne. Vyriausybė, Seimas? Ne. Net Bažnyčia, kunigas, vyskupas, darbdavys, tėvas ar motina žmonėms nebėra autoritetai. Kadangi gamta nemėgsta tuštumos, vietą užima viešoji nuomonė. Kas tai yra? Apkalbos. Dabar man reikia bet ką padaryti, kad tik viešoji nuomonė apie mane būtų pozityvi“ – tęsė R. Doveika.

Pasak kunigo, mūsų seneliai ir proseneliai, palaidoti Sibiro žemėje ir į mus žvelgiantys iš amžinybės, tikriausiai giliai atsidūsta, matydami, iki ko mes priėjome, kad Vytis tapo problema Lukiškių aikštėje.

– Kunige, kitų metų rudenį į Lietuvą atvyks popiežius Pranciškus. Ką tai reiškia mūsų šaliai?

– Popiežiaus atvažiavimas pirmiausia yra tikėjimo ženklas, nes jis atvažiuoja susitikti su savo tikinčiaisiais. Pranciškus atvažiuoja tarp pakrikštytų ieškoti tikinčiųjų. Jis ne kartą yra kalbėjęs, kad bažnyčia nėra futbolo komanda, kuriai reikia turėti labai daug ja susižavėjusių fanų, bažnyčia nėra viena iš valstybėje socialines paslaugas teikiančių organizacijų.

Popiežiaus vizitas turbūt bus ir valstybinio lygmens įvykis, įvyks susitikimai su valstybės vadovais, bus vienokie ar kitokie nepatogumai mieste besilankantiems žmonėms. Bet protingam žmogui tai bus labai šviesus išgyvenimas, kuris dar kartą primins, kad mes esame neatsiejama pasaulio, istorijos ir Dievo dalis. Taigi tikinčiam žmogui bus dovana, mąstančiam žmogui – vertybė, o pilietiniam žmogui, kuris nori jaustis pasaulio dalimi, bus padrąsinimas.

Taip, bus žmonių, kuriems tai bus proga išreikšti savo nepasitenkinimą, proga paspjaudyti, pažeminti ar pašiepti. Tikrai tikiu, kad dabartinio popiežiaus atvykimas į mūsų kraštą tikrai nebus sutiktas vien tik ant aukščiausios pagarbos natos. Abejoju ir tokių minių susitelkimu ar viso miesto uždarymu, kaip buvo per Jono Pauliaus II atvykimą prieš 25 metus.

– Kalbama, kad kitąmet planuojamo popiežiaus Pranciškaus vizito akcentais greičiausiai taps ne tik religiniai, bet ir kiti svarbūs klausimai. Kai kurių asmenų manymu, vizitas greičiausiai nebus proginis, jo taip pat nereikėtų sieti su šimtmečio minėjimu. Vizitas esą turėtų paliesti svarbius ir skaudžius klausimus: emigraciją, labai didelę socialinę atskirtį, išorės grėsmes.

– Iš tiesų, valstybės šimtmetis ar 25-eri metai nuo to laiko, kai čia lankėsi Jonas Paulius II, yra ne tie dalykai, dėl kurių atvažiuojama. Jie visi yra integruoti į šitą vizitą. Bet tai nėra atvykimas dėl atvykimo ar mandagus formalumas. Turime šimtmetį – ką tai reiškia, kokie kyla iššūkiai, kokios yra problemos, sprendiniai? Kokia mums kyla dovana iš nepriklausomybės šimtmečio? Mums labai patinka būti europiečiais, patinka Europos Sąjungos (ES) išmokos, paramos ir galimybės, o indėlis? Koks mūsų indėlis?

Būtent šie 25 metai parodė, kad dėl vienų ar kitų dalykų kai kur nusileidome, neatkreipėme dėmesio, ir tai šiandien atsisuka prieš mus, jaučiamės šiek tiek nuskurdinti arba nepilnavertiški kitų valstybių, kurios buvo įžvalgesnės ir sugebėjo atstovėti ES sutartyse ar kitur, atžvilgiu. Yra ko pasimokyti ir ką padaryti. Dėl to popiežiaus vizitas, į kurį labai gražiai įsikomponuos šimtmetis, pasako: ateinu ne progą atšvęsti, bet noriu labai pasikalbėti su jumis. Ką vienas kitam norite pasakyti tokiose sukaktyse? Reikia kalbėti apie emigraciją, atskirtį, savižudybes, socialinę padėtį, psichologinius aspektus. Ar iš tiesų šiandien reikia taip žeminti darbininkus, negerbti vienas kito, ar iš tiesų valstybė jus nuskurdino, o gal valdžia, kurią jūs ir išsirinkote?

Šiandien skaitome antraštes: „Valstybė pažemino darbininką“, „Valstybė neišmokėjo mokesčių“, „Valstybė privertė emigruoti“. Palaukite, valstybė, tėvynė, kalba yra neginčijamos vertybės. Valstybė negali tavęs pažeminti, ji negali iš tavęs išsityčioti, tėvynė negali tavęs išduoti ir negali tau pasakyti, kad tu esi jai nereikalingas. Tai valdžia sudarė sąlygas korupcijai arba ją panaikino, ji ištesėjo pažadus arba ne. [...] Kada mes apskritai paskutinį kartą visi kartu buvome susitikę? Baltijos kelyje, o vėliau niekada.

– Turtingiausi Lietuvoje uždirba jau 7 kartus daugiau nei vargingiausi. Pajamų nelygybė skaldo mūsų visuomenę, kelia įtampą. Ji yra viena didžiausių ES. Ar šiame kontekste piliečiai gali neemigruoti, nesižudyti? Daugelis galbūt net nebenori susitikti, o gal kartais vienas kito net nenori ir matyti, nes jaučiasi apgauti.

– Taip, o jūsų klausime yra ir atsakymas, kiek mes esame pilietiška visuomenė. Matome, ko esame stokojantys – vadų, autoritetų mene, kultūroje, tikėjime. Mes jų turime, bet ar mes pasiryžę paskui juos eiti? Popiežius Pranciškus būtent kalba ne tik apie bažnyčią vargingam, bet ir apie tai, kas atsitiko, kad mes išnaudojame vienas kitą, kodėl šiandien žmogus priverstas emigruoti iš savo krašto.

Nesityčiokime iš lietuvių, kad jiems patinka nuolaidos – jie suformavo nuolaidinį požiūrį, elgseną, būtent tokį vergišką požiūrį.

Pateiksiu jums paprastą pavyzdį. Ar pastebėjote, kaip žmogui buvo suformuota nuolaidinė sąmonė? Žinote, kokia dabar suformuota nuolaidos raiška? 40 proc. Aš niekada nesuprasiu vieno: kai praėjusiais metais Vėlinių žvakutes prekybos centruose pakeitė kalėdinės girliandos, jos iš karto buvo kabinamos su 40 proc. nuolaida. Kaip ji pačią pirmą dieną tapo nuolaidine preke? Nesityčiokime iš lietuvių, kad jiems patinka nuolaidos – jie suformavo nuolaidinį požiūrį, elgseną, būtent tokį vergišką požiūrį. Nereikia žeminti mūsų piliečių. Ir verslas gali formuoti tautinį, pilietinį, valstybinį orumą.

– Kaip jūs manote, kas nutiko per tuos visus nepriklausomybės metus, kad šalyje yra tokia situacija, negalime baigti kalbėti apie emigraciją? Kaip iki to priėjome?

– Ir šiandien pasisakyčiau už ES, dalyvavimą transatlantinėje bendrijoje, už galimybę kvėpuoti pasaulio ritmu. Bet, manau, kad žmoguje yra labai stipriai pažeista savigarba ir savivertė. Antra – mes niekaip neišsivaduojame iš pagundos sudėti visas savo viltis į žemiškus mesijus, patiems nepajudinant nė piršto, nes mums visada valdžia reikalinga kaip mesijas. Žvelgdamas į tą švytuoklę kairė-dešinė, su nedidelėmis išimtimis, paklausiu, kokia komunikuojama žinia valstybės piliečiams? Šitoje valstybėje tvarka galioja tik iki kitų rinkimų. Ar bent vienas reiškinys Lietuvoje buvo nekintantis per tuos visus nepriklausomybės metus, išskyrus ES, eurą, NATO? Kiek girdime kalbų apie nuolatinius pokyčius ir reformas švietime, medicinoje ir kitur? Prieš kiekvienus rinkimus ateinama su žinia: šitie tai jau tokie neprotingi, o mes imsim ir padarysim...Nežinau, nuo ko tai priklauso – ar nuo mūsų būdo ir charakterio, ar kokių kitų priežasčių, bet mes nesame vieningi. O ir mes patys esame visuomenė, gyvenanti lange: mes viską žinome ape kaimynus, savo viršininkus, bendradarbius ar draugus. Bet domimės jais tol, kol neatsitinka tam žmogui nelaimė. Tuo metu mūsų lange nebūna – gal kavą gėrėme, gal dar kažką veikėme. Mes patys nenorime prisiimti atsakomybės už kitą, skirti laiko.

Neseniai popiežiaus Pranciškaus iniciatyva buvo minima Pasaulinė vargstančiųjų diena. Žmonėms sakiau – vargstančiųjų, bet ne verkšlenančių. Šitame krašte mes turime savybę verkšlenti, o juk turime rankas ir kojas. Net ir tikrai kuklią pensiją gaunantis senolis Kalėdų, Velykų proga gali nueiti į parduotuvę ir nusipirkti 100 gramų lašišos ar ikrų. Lietuvoje niekada nei viena karta taip gerai negyveno, kaip dabar gyvename mes. Bet net ir tai pasakyti yra rizikinga būti apspjautam, pažemintam, išsityčiotam. Taip kalbėdamas rizikuoju net nukentėti už šitą pasakymą. Kaip galima šitame krašte gyventi galvojant, kad čia neturiu ateities, net nepabandžius tos ateities sukurti? Tas persiduodantis verkšlenimas apnuodija jauno žmogaus sąmonę, kai jis mato visus verkšlenančius aplinkui.

Kiek šiandien turime garbingo amžiaus žmonių, gyvenančių 2–3 kambarių butuose 5 ar 7 aukšte? Ką jie sakė, kai buvo jauni? Kad reikia dirbti, taupyti, kažką įsigyti – gal senatvėje prireiks. Pabandykite dabar pasiūlyti tam senoliui parduoti tokį butą ir įsigyti 1 kambario pirmame aukšte. Nebaigsite šito sakinio, ir jums užtrenks prieš nosį duris arba iškeiks. Sakys: aš visą gyvenimą dirbau, kad viską parduočiau? Palauk, bet ar tu save supranti? Jaunystėje sakei, kad reikia stengtis, nes senatvėje tai gali praversti. Tokie žmonės visą visuomenę laiko ant blakstienų – jūs privalote. Aš privalau viena – netapti priežastimi kitam stokoti.