Specialistai: savivaldybės per mažai dėmesio skiria istorinių kapinių priežiūrai

  • Teksto dydis:

Tik nedidelė dalis savivaldybių Lietuvoje rūpinasi istorinių kapinių registru, todėl kultūros paveldas nyksta, o jo išsaugojimu priversti rūpintis visuomenininkai, sako specialistai.

Penktadienį spaudos konferencijoje paveldosaugininkai, etnokultūros specialistai bei visuomenininkai, pristatydami su istorinėmis ir veikiančiomis laidojimo vietomis susijusias problemas, akcentavo, jog savivaldybes, kurios iš tiesų rūpinasi kapinių priežiūra ir jų registro sudarymu, galima suskaičiuoti ant pirštų.

Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė atkreipė dėmesį, kad politikų požiūris į kapines visuomet buvo nelabai tinkamas - sovietmečiu už, pavyzdžiui, Rasų kapinių lankymą studentams netgi grėsė išmetimas iš universiteto. Šiuo metu sudėtingiausia situacija su kapinių priežiūra ir paveldo jose išsaugojimu esą yra didžiuosiuose miestuose, ypač Vilniuje.

„Didžiuosiuose miestuose savivaldybės susikūrusios ten savo darbus - kiek kartų ėjau į Vilniaus savivaldybę pas skirtingus merus, tai jie sakydavo - mums dar ir kapines tvarkyti? (...) Yra labai daug savivaldybių, kurios net nežino šiandien, kiek jų teritorijoje yra kapinių“, - sakė G.Drėmaitė.

Pasak paveldosaugos specialistės, ne Lietuvos, o būtent Lenkijos iniciatyva prieš dešimtmetį gimė ir neseniai buvo įgyvendintas tarpvalstybinis projektas restauruojant Vilniaus bernardinų kapinių paminklus, inventorizuojant kapus. Informacija apie čia palaidotus žymius žmones sugulė į atskirą knygą. Šiuo metu Lenkijos organizacijos taip pat rengia ir panašų Rasų kapinių inventorizavimo projektą. Tačiau Lietuvos savivaldybės, kurios ir yra kapinių savininkės, esą rodo ypatingai mažai dėmesio jų tvarkymui.

„Lentelės, su žymių žmonių sąrašais turėtų kabėti prie kiekvienų istorinių kapinių įėjimo, kad žmonės galėtų surasti, kur palaidotas, tarkime, Zahorskis, kur - M.K.Čiurlionis ar kiti žymūs žmonės“, - sakė G.Drėmaitė

Kultūros paveldo departamento (KPD) vyriausioji valstybinė inspektorė Audronė Vyšniauskaitė atkreipė dėmesį, jog istorinių kapinių yra kone kiekvienoje Lietuvos seniūnijoje, tačiau tik nedidelė dalis jų yra suregistruota.

„Turiu pasakyti, kad savivaldybės labai mažai padarė veikdamos formuojant kapinių sklypus, juos registruojant. Jos atideda šiuos darbus ir aiškinasi, kad neturi lėšų tokiems darbams. Bet nežinau, ar tai yra pagrįsta, nes Lietuvoje yra savivaldybių, kurios baigia šiuos darbus atlikti. Norėčiau pagirti Marijampolės, Kauno rajono savivaldybes. Man atrodo, tas motyvas „nėra lėšų“ reiškia viena: man nereikia nieko daryti“, - sakė ji.

Ypač bloga situacija, anot jos, yra Pagėgiuose su evangelikų liuteronų kapinėmis. Tačiau ir Vilniaus mieste esą yra nemažai problemų.

„Vilniaus mieste kapinės yra paliktos paskutinėje vietoje. Tai yra sunki sritis - tvarka lyg ir yra nustatyta, kaip elgtis kapinėse, ta priežiūra kapinių, sakyčiau, metai iš metų gerėja: turiu omenyje Rasų kapinėse, kur šienaujama jau nebe du kartus, bet tris kartus vasaros metu (...). Aišku, didelė problema, ypač Vilniaus Rasų kapinėse, yra narkomanai. Yra nuolat du-trys žmonės, kurie vaikšto, „suteikia“ turistams paslaugas, neva, einam, aš parodysiu kapus, bet bet tu paskui jiems už tai turi susimokėti“, - sakė ji.

Specialistai pateikė pavyzdį, jog kitose valstybėse svarbios istorinės kapinės nakčiai yra rakinamos, jas nuolat saugo specialiai samdomos saugos tarnybos, ko nėra Lietuvoje.

A.Vyšniauskaitė pažymėjo, kad antra esminė problema yra tai, jog dauguma kapinaičių, ypač kaimo vietovėse, nėra paženklintų, nors prie visų jų turėtų būti įrengiami stendai, kuriose būtų nurodomas kapinių pavadinimas, informacija apie tai, ar jos veikiančios, ar ne, kur kreiptis pastebėjus įvairius pažeidimus. Dar viena problema yra esą tai, kad ne visur išlikę antkapiniai paminklai.

„Norėjome, kad įstatymo pataisoje būtų atsiradusi tokia nuoroda, kad kapines reikia inventorizuoti, apskaityti išlikusius antkapinius paminklus, tačiau į mūsų norus nebuvo atsižvelgta, įstatyme ši nuostata nebuvo įteisinta. Tad dabar šios iniciatyvos imasi atskiros bendruomenės, savanoriai“, - sakė ji.

Pasak specialistų, ypač aktyviai inventorizuojant kapines ir sudarant jų skaitmeninį registrą veikia visuomeninės organizacijos, besirūpinančios Lietuvos žydų (litvakų) bei evangelikų liuteronų kapinėmis.

Tuo metu etnologas, Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininkas Libertas Klimka atkreipė dėmesį į kitą problemą - kičą dabar veikiančiose kapinėse, statant prabangius paminklus, įrengiant ištaigingas kapavietes. Kaip teigiamą pavyzdį jis pateikė evangelikų liuteronų tradiciją laidoti žmones kuo kuklesniuose kapuose. Jis taip pat priminė, jog įvairiais istoriniais laikotarpiais iki Lietuvos krikšto XV amžiuje Lietuvoje vyravo palaikų deginimo paprotys, kuris šiuo metu taip pat grįžta į Lietuvą. Esą būtent tai gali padėti išspręsti vietos trūkumo kapinėse problemą.

„Teisingai manoma, kad kolumbariumai iš dalies išspręstų tas žemės užėmimo problemas, galų gale, yra tradicija. Kolumbariumai dabar statomi pelenų urnoms. Gerai, bet pelenų urną galima palaidoti ir savo senelių kape, tose kaimo kapinaitėse, būtų simboliška ir gražu sugrįžti į protėvių žemę. Ir mes tas kaimo kapinaites geriau prižiūrėtumėme - norėtųsi čia architektų didesnio indėlio į tai“, - sakė jis.

Lietuvoje šiuo metu iš beveik 20 tūkst. kultūros vertybių, esančių KPD sudarytame Kultūros vertybių registre, apie 16-17 proc. yra kapinės arba pavieniai kapai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių