Tyrimas: kuo lietuviai didžiuojasi labiausiai?

Kas yra patriotizmas?

Sąvokų apibrėžimas yra svarbus užsiėmimas, ir mokslininkams neblogai sekasi išaiškinti, kas įeina į sąvokos turinį, o kas ne. „Simbolinis“, „aklasis/nekritinis“, „konstruktyvusis“ patriotizmas, nacionalinis pasididžiavimas, nacionalizmas, nacionalinis identitetas – daug susijusių sąvokų, kurias vienija nacionalinio prisirišimo („national attachment“) konstruktas. Taigi, patriotizmas kartu su nacionalizmo sąvoka yra platesnės – nacionalinio prisirišimo – sąvokos dalys. Šiais dviem aspektais ir nagrinėjamas patriotizmas Lietuvoje, remiantis Tarptautinės socialinio tyrimo programos apklausų 2013 metų duomenimis (naujesnių tyrimų kol kas nėra).

Infografikas čia.

Kuo didžiuojamės Lietuvoje?

Kokie mūsų krašto laimėjimai kelia pasididžiavimo Lietuva jausmą? Ieškant atsakymo, 2013 m. pabaigoje Kauno technologijos universiteto (KTU) Viešosios politikos ir administravimo instituto iniciatyva atlikta Lietuvos gyventojų apklausa. Jos metu norėta išsiaiškinti, dėl kokių pasiekimų yra didžiuojamasi savo šalimi. Kadangi ši apklausa atlikta įgyvendinat tarptautinį tyrimą – Tarptautinę socialinio tyrimo programą, gautus Lietuvos duomenis galima palyginti su kitose 33 pasaulio šalyse atlikto analogiško tyrimo rezultatais.

Apklausos rezultatai atskleidžia, kad net 93 proc. Lietuvos gyventojų labiausiai didžiuojasi savo šalimi dėl jos pasiekimų sporte. Antroje vietoje pagal svarbą yra istorija (85,5 proc.), o trečioje – pasiekimai mene ir literatūroje (79,6 proc.) Toks yra pirmasis pasididžiavimą savo šalimi keliantis trejetas (sujungti atsakymų variantai „Labai didžiuojuosi“ ir „Šiek tiek didžiuojuosi“).

Lietuvoje gautus rezultatus palyginus su panašią XX a. istorinę patirtį turinčiomis kaimynėmis – Latvija ir Estija, matyti, jog dėl pasiekimų sporte – sportininkų pergalių – kylantis stipriausias pasididžiavimas savo šalimi yra būdingas visų Baltijos valstybių gyventojams.

Tačiau skirtingai nei Lietuvoje, kitų dviejų Baltijos „sesių“ gyventojai savo istorijai – protėvių pasiekimams – nesuteikia tiek daug reikšmės. Tiek Latvijoje, tiek ir Estijoje istorija, kaip padidžiavimo šaltinis yra ketvirtoje vietoje pagal svarbą. Šių šalių gyventojams už istoriją yra svarbiau jų pasiekimai mene ir literatūroje bei moksliniai ir technologiniai pasiekimai, kurie, Lietuvos gyventojų nuomone, yra ketvirti pagal svarbą.

Apskritai, apie Baltijos valstybių „vienybę“ galima kalbėti tik trimis atvejais. Be jau minėto visoms šalims būdingo „puikavimosi“ sporto pasiekiamais, visų trijų Baltijos valstybių gyventojams penktasis pagal svarbą yra padidžiavimas karinėmis pajėgomis, o mažiausiai giriamasi savo kraštu dėl socialinės apsaugos sistemos (10 vieta). Tačiau prisimenant „Eurostat“ skelbiamus duomenis apie Baltijos šalių vyriausybių vienas mažiausių ES skiriamas išlaidas socialinei apsaugai, tokie gyventojų vertinimai neturėtų stebinti.

Sportas – stipriausia patriotizmo išraiška

Kuo lietuviškas patriotizmas išsiskiria bendrame 33-jų tirtų šalių ir specifiniame – trijų Baltijos „seserų“ – kontekste? Trumpas atsakymas būtų toks: pasididžiavimu pasiekimais sporte ir gana dideliu pritarimu teiginiui „žmonės turi palaikyti savo šalį, net jei ji yra neteisingame kelyje“ (t. y., nacionalizmu arba kitaip – „aklu“, „nekritišku“ patriotizmu) bei nesididžiavimu socialinės apsaugos sistema, demokratijos veikimu šalyje ir ekonominiais pasiekimais.

Pastarojo nesididžiavimo, kurį galima būtų pavadinti sisteminiu (ne)patriotizmu toliau neaptarinėsime, nes lyg ir aišku, kodėl taip yra.

Pasididžiavimas sporto pasiekimais yra apskritai pati stipriausia patriotizmo išraiška, išvedus visų 33 šalių vidurkius. Kitaip tariant, žmonės apskritai yra labiausiai linkę didžiuotis savo šalies pasiekimais sporte, o ne kažkuo kitu (tarkime, istorija, kuri yra antras stipriausio pasididžiavimo objektas, ar mokslo pasiekimais – trečias pagal svarbą pasirinkimas).

Aišku, ne visur sportas yra svarbiausias nacionalinio prieraišumo aspektas. Pavyzdžiui, šveicarai, vokiečiai, švedai, belgai, izraeliečiai labiausiai didžiuojasi mokslo pasiekimais, amerikiečiai – savo kariuomene, airiai – menu ir literatūra, norvegai – ekonominiais pasiekimais. Britai, islandai, danai, suomiai, čekai, gruzinai, turkai, rusai – istorija, danai – dar ir savo demokratija, belgai – socialinės apsaugos sistema.

Labiausiai sportu didžiuojasi ispanai, kroatai, slovėnai, čekai, vengrai, lietuviai, latviai ir estai (ir čia lietuviai lenkia latvius ir estus – nors ir statistinės paklaidos ribose).

Tačiau įdomūs ne tik vertinimų rangai atskirose šalyse, bet ir absoliučių dydžių palyginimas: labiausiai iš visų savo sporto pasiekimais didžiuojasi kroatai ir slovėnai, toli palikę kitas šalis; savo istorija – gruzinai, britai, islandai ir amerikiečiai; savo kariuomene – JAV, britai ir izraeliečiai.

Beje, rusams pasididžiavimas savo kariuomene yra tik penktoje vietoje, o tarp tirtų šalių užimtų tik 14-ą vietą.

Esame didesni nacionalistai nei kaimynai?

Lietuviai ir estai kur kas stipriau nei latviai yra linkę palaikyti šalį, net jeigu šalis yra neteisi (t. y., bent jau šia prasme yra didesni nacionalistai), tuo tarpu Norvegijos, Švedijos, Suomijos ir Airijos gyventojai visiškai nelinkę to daryti, ir tik turkai, rusai, izraeliečiai ir vengrai yra dar didesni nacionalistai nei lietuviai. Bet kuriuo atveju, tai vienas iš Lietuvos patriotiškumo išskirtinumų bendrame šalių kontekste.

Dar kas įdomu: lietuviams pasididžiavimas buvimu lietuviais siejasi su Lietuvos sporto, meno, mokslo pasiekimais, istorija („kultūriniu“ patriotizmu), latviams pasididžiavimas buvimu latviais daugiau siejasi su nacionalizmu („aklu“, „nekritišku“ patriotizmu), o estams – neypatingai siejasi nei su viena patriotizmo dimensija, bet yra arčiausia lietuviško varianto (remiantis „faktorinės“ analizės rezultatų pagrindu).

Pasididžiavimas savo karinėmis pajėgomis lietuvių ir estų galvose siejasi su „kultūriniu“ patriotizmu, o latviams ši nacionalinio identiteto dalis „nekimba“ nei su vienu patriotizmo tipu. Be abejo, abi aptariamos patriotizmo rūšys yra labai susijusios viena su kita, nes abi yra nacionalinio prieraišumo išraiškos.

Įdomu tai, kad „kultūriniam“ patriotui buvimas lietuviu labiau siejasi su jausena, įgyjamais ar mažiau griežtais reikalavimais (jautimasis lietuviu, kalbos mokėjimas, įstatymų, institucijų gerbimas, lietuvių kilmės protėviai), o nekritiškam patriotui – su griežtesniais reikalavimais, pavyzdžiui, gimti ir gyventi Lietuvoje, turėti jos pilietybę, būti kataliku.

Tiek „kultūrinis“, tiek ir „nekritiškas“ patriotizmas yra teigiamai susiję su aukštesne respondento socialine padėtimi (tik „kultūrinis“ stipriau), įsitikinimu, kad patriotiniai jausmai padeda, o ne kenkia Lietuvai, imigrantų teisių pripažinimu.

Tačiau tik „kultūrinis“ patriotizmas siejasi su aukštesniu išsilavinimu ir yra žymiai stipriau susijęs su narystės ES bei tarptautiškumo naudos pripažinimu. Tuo tarpu nekritiškas patriotizmas didėja su žmonių amžiumi, siejasi su įsitikinimais, kad Lietuvos, o ne kitų šalių ar tarptautinių organizacijų interesai yra svarbesni.

Įdomu, kad neigiamas požiūris į imigrantus nėra susijęs nei su viena lietuviško patriotizmo rūšimi, kas prieštarauja manymui, kad stipresnis nacionalizmas automatiškai reiškia neapykantą imigrantams. Visgi patriotai nelinkę aktyviau balsuoti nacionaliniuose rinkimuose, o lytis, pajamos ir religingumas nepanašu, kad sietųsi su kurio nors tipo patriotizmu.

Lietuvių patriotizmas nėra ksenofobiškas

Turbūt pagrindinė žinutė yra tai, kad lietuviai jau 2013 m. buvo pakankamai patriotiški (17-a vieta pagal nagrinėjamų patriotiškumo indikatorių vidurkius iš 33 šalių) lyginant su Estija (20-a vieta) ir Latvija (25-a), gerokai aplenkdami Rusiją (28-a vieta), bet toli atsilikdami nuo JAV (2 vieta), Gruzijos (1 vieta), Slovėnijos (3 vieta).

Antra žinutė: mūsų patriotizmas yra pakankamai tvirtas – pasididžiavimas istorija ir karinėmis pajėgomis yra neatimama mūsų identiteto dalis; jis ne ksenofobiškas, bet priimantis Europos naudą ir vertybes. Ir trečia – jį reikia puoselėti, auginant šalies ir jos gyventojų gerovę.

Dr. Rimantas Rauleckas yra Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto, Viešosios politikos ir administravimo instituto lektorius, o dr. Giedrius Žvaliauskas – KTU mokslo darbuotojas.