Vaikystę pavogė karas

Smurtas, išdavystės, nuolatinė baimė ir šiurpios kasdienės mirtys. Tokia buvo tada penkiametės Marijos Rėklaitytės vaikystė. Dabar Klaipėdoje gyvenanti moteris gimė ir augo Kaune, kur ji išgyveno ir karą. Šiandien 77-erių metų senumo įvykiai jos atmintyje tokie pat ryškūs, kaip tuomet, kai prasidėjo tas Lietuvą užgriuvęs siaubas.

Nevaikiški vaikų žaidimai

Tuntai didelių musių, sukančių ratus apie negyvėlius atmerktomis akimis smėlėtoje Nemuno pakrantėje ir du smalsūs maži vaikai – Marija ir Antanėlis, šmirinėjantys aplinkui.

Jie tų negyvų kūnų nė kiek nebijojo, tik baidė nuo jų tas muses su nulaužta šakele, bet labiausiai jiems rūpėjo pažiūrėti nuotraukas, kurių būdavo kiekvieno žuvusiojo viršutinėje milinės kišenėje.

Bet tai buvo paskui, iškart po to, kai virš miesto pradėjo skristi lėktuvai su juodais kryžiais ant sparnų ir per Nemuną į kitapus esančius miškus pradėjo plūsti raudonarmiečių likučiai.

Tokią pirmąją karo dieną lygiai prieš 77-erius metus pamena ilgametė klaipėdietė M.Rėklaitytė.

Ji gyveno su mama pas senelius jau metus. Senelis buvo geležinkelio tunelio sargas. Mergaitės tėtis – nepriklausomos Lietuvos karininkas, ilgai įkalbinėjo savo žmoną trauktis į Vakarus, kai Lietuvą 1940-aisiais užplūdo sovietai, tai ji nesutiko ir su dukra iš Šiaulių gatvės, kur anksčiau gyveno su vyru, persikėlė pas tėvus į namelį prie geležinkelio tunelio, jos sutuoktinis emigravo į Ameriką.

Mažoji Marija dažnai dienas leisdavo ir pas savo krikštamotę Stankevičienę, gerą mamos bičiulę.

Ji turėjo nedidelę parduotuvę, tą rytą mergaitė pamatė labai žemai skrendančius lėktuvus su kryžiais. Karo veiksmai persikėlė į Lietuvą.

Nemunas – gyvybės kelias

Pirmųjų karo dienų kasdienybe tapo raudonarmiečių likučių gaudynės. Jie kažkodėl mėgino persikelti per Nemuną, į kitapus žaliuojančius miškus.

O jų pakrantėje tykojo ginkluoti vyrai, kurie medžiojo tuos nuo savo dalinių užsilikusius ar pasiklydusius rusų kareivius.

Marija pasakojo, kad tiek senelis, tiek jos mama tuos kareivius naktimis plukdė per Nemuną valtimi. Ir nuolatos rizikavo.

"Pamenu kartą, mama juos plukdė, o baltaraiščiai šaudė. Kai perkėlė tuos žmones per upę, išlipo į krantą. Tada tas vyras parkrito ant kelių prieš mano mamą, pabučiavo jai kojas ir nubėgo į pušynus. Kai kuriuos jų pavykdavo perkelti per upę, kitus nušaudavo dar šiame krante. Tų nušautųjų Nemuno pakrantėje prie senelio namų pirmosiomis karo dienomis būdavo kasdien – po vieną, du, tris. Jie taip ir gulėdavo kurį laiką. Mes su Antanėliu ateidavome pasižiūrėti, išimdavome nuotraukas iš jų milinių viršutinės kišenės. Tai dažniausiai būdavo jaunų moterų fotografijos, kurias paskui mes vėl įdėdavome atgal", – pasakojo Marija.

O nukautuosius naktimis laidojo jos senelis. Jis neliesdavo jų dokumentų ir nuotraukų, paliko viską prie žuvusiųjų. Niekur neužrašė jų pavardžių, tiesiog laidojo slapta, ir viskas. Iš baimės neženklino nė jų kapų. Taip šie žmonės istorijoje ir liko kaip dingusieji be žinios.

Slėpėsi budelių namuose

Ši Marijos artimųjų geradarystė galėjo baigtis tragiškai visai šeimai. Netoli senelio namų virš tunelio gyveno tokie du broliai M. (pavardė žinoma – A.D.), abu jie buvo baltaraiščiai, o jų motina, našlė, labai pamaldi moteris.

Tie broliai pastebėjo kartą Marijos mamą, kuri valtimi perkėlė du rusų pabėgėlius į kitą Nemuno pusę ir nusprendė ją nubausti. Apie jų ketinimus išgirdo motina. Moteris atbėgo pas M.Rėklaitienę ir sako, kad jos sūnus tuoj ateis jos sušaudyti.

"Ji pasakė, kad kai tik duos ženklą, mama, pasiėmusi mane, bėgtų į jos namus. Taip ir nutiko. Įsivaizduojate, mes nuo žudikų slėpėmės jų pačių namuose. Kai jie grįžo, dar girdėjome, kaip jie keikė mano mamą, kad ta rusų k... pabėgo. Jie pradėjo girtuokliauti ir, kai jie nuėjo miegoti, mes išėjome", – pasakojo Marija.

Iškart po šio incidento Marija su mama grįžo gyventi į Šiaulių gatvę ir ten jų daugiau niekas nebeieškojo.

Parsidavėlio vizitas

Vieną vakarą į jų namus Šiaulių gatvėje kažkas pasibeldė. Užėjo kažkoks Marijai lig tol nematytas žmogus. Moteris ligšiol atsimena, kaip tada išsigando jos mama, bet stengėsi to neparodyti.

"Jis atsisėdo prie stalo. Atsisėdo ir mama, aš sukinėjausi aplinkui. Pamenu, jog jis pasakė, kad atėjo atsisveikinti, nes išvyksta į Liubliną. Nes ten stovykloje per daug žmonių, reikia padėti vietiniams. Jis pasakė, kad kaip tik šiandien išvyksta, norėjo aplankyti mano mamą, mat seniai nematė. Supratau, kad tai kažkoks kaimynas ar jaunystės draugas. Dabar suvokiu, kad jis buvo baltaraištis ir važiavo jis "dirbti" į belaisvių stovyklą", – prisiminė moteris.

Paskui Marija pasakojo, kad, kai jis išėjo, mamai kiek atlėgo, ji atsisėdo prie stalo ir ilgai sėdėjo tylėdama.

Jie su tuo žmogumi atsidūrė skirtingose barikadų pusėse. Ir veikiausiai, jei jis būtų žinojęs, kad jo jaunystės draugė padeda tiems, kuriuos jis žudo, būtų nepagailėjęs nei jos, nei jos mažosios dukrelės.

"Juk mama su savo drauge Jadvyga Michalauskiene nešdavo maistą karo belaisviams. Jos vieną tokį vokiečių sargybinį papirko alkoholiu, šis nusigręždavo ir jos per tvorą permesdavo ryšulius tiems išbadėjusiems žmonėms", – prisiminė Marija.

Kankinių mirtys sukrėtė

Marija buvo viena tų, kuri matė ir baisiąsias žydų žudynes, dar žinomas Garažo žudynių pavadinimu. Mergaitė, kaip ir visi vaikai, bėginėjo netoli tos vietos, kur įvyko ši tragedija.

"Pamenu, tokie pažįstami berniukai mane pakvietė ir sako: ateik tuoj pamatysi, kaip išsipūs žmogus. Atėjau. Ten tokių žiūrovų buvo labai nedaug, mes stovėjome už tvoros. Viduje buvo garažai ir kiemas. Viduryje to kiemo buvo vandens nubėgimo grotelės. Tuo metu vienas žmogus plovė tą vietą. Ten vokiečių nemačiau, tik lietuvius ir vieną, kaip dabar suprantu, žydą, jis stovėjo atokiau", – prisiminė Marija.

Moteris pamena, kad tie lietuviai tarpusavyje kalbėjosi labai ramiai, nebuvo jokio įniršio ar pykčio. O pasmerktasis, anot Marijos, stovėjo ramus ir tylus, jam tik ašaros tekėjo iš akių.

"Kaip dabar pamenu, jis stovėjo kupinas nevilties ir laukė. Tada jį stumtelėjo į priekį. Jį nuvedė į kiemo vidurį, paguldė ant nugaros. Vienas budelis dar užsirūkė, padavė vandens žarną, kurią įkišo tam kankiniui į burną. Pamačiau, kaip žmogus ėmė pūstis, nesupratau, kas čia bus, bet suvokiau, kad bus kažkas baisaus, ir pabėgau", – tokią nevaikišką karo pradžios patirtį prisiminė Marija.

Paskui jai dar teko ne kartą girdėti tai, ko vaikai girdėti neturėtų. Šiurpiausias būdavo rusų belaisvių kaukimas.

"Vokiečiai žiemą išvarydavo belaisvius į lauką, apliedavo juos lediniu vandeniu ir laikydavo kelias valandas, kol jie mirdavo. Per tą laiką tie pasmerktieji rėkdavo. Jų riksmas sklisdavo kone per visą miestą. Neįsivaizduojate, kaip tai buvo baisu", – prisiminė Marija.

Katia iš traukinio

Geriausia Marijos karo metų drauge ir žaidimų bičiule netrukus tapo keleriais metais už ją vyresnė rusaitė Katia iš Velikije Luki, miesto netoli Pskovo. Ji Kaune atsirado įpusėjus karui.


Šiame straipsnyje: Marija Rėklaitytėkarasnemunas

NAUJAUSI KOMENTARAI

>dislektikams

>dislektikams portretas
Partinių neištaisysi.Jie visur stengiasi įkišti savo antirusišką dogmą, kurstyti tautinę nesantaiką ir meluoti apie praeitį.Nors patys iki dabar yra rusijos KGB sąrašuose.O kai buvo tarybų sąjunga,buvo komunistais ir dirbo uoliausiais skundikais tam pačiam rusui iš Maskvos, ant kurio dabar apsiputoję loja

Anima

Anima portretas
Netiesa sakoma,kad vaikai su vokškom pavardėm buvo verčiami savo pavardes lietuvinti.Taip kalbantis,be abejo, būtų labiau norėjęs,kad jos būtų rusinamos.O lietuvino ne verčiami,o bijodami represijų jų atžvilgiu iš sovietų valdžios.

Anima

Anima portretas
O man ta nuotrauka primena pokario metus.Ne kitokie ir mes buvome.Čia vienas nesąmonę nušnekėjo,kad ,,buožės''padeginėjo paprastų kaimiečių namus.Didesnės nesąmonės nebesugebėjo pasakyti?Apskritai iš komentarų galima suvokti,kiek dar brudo liko Lietuvoje.Kažkodėl jie uždarbiauti važiuoja ne į Rusiją,o į Vakarus.
VISI KOMENTARAI 13
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių