Verta nerimauti: du trečdaliai kertamų Lietuvos miškų virsta plynėmis

Lietuva pasauliui skuba pasigirti savo žalumu, išsaugota  gamta ir į tolius besidriekiančiais miškais. 2012-aisiais tarsi gavome savo žalumo įrodymą: Jeilio universiteto (JAV) tyrėjai  Lietuvai skyrė aukščiausią balą Aplinkos gerovės indekso vertinime – į jį įtrauktas ir šalies miškų plotas.  Tačiau vos po poros metų tie patys mokslininkai atidžiau panagrinėjo kosminio palydovo darytas Lietuvos miškų fotografijas ir „nurideno“ mūsų šalį į 84-ą vietą.  Kas nutiko per tuos dvejus metus?

Gamtininkų bendruomenėje ir visuomenėje stiprėja pasipiktinimas plynais kirtimais – po jų ne tik miškų gyventojai akimirksniu atsiduria plyname lauke: rietuvėmis suguldytas miškas nedžiugina ir žmonių akių. Vis tik naujasis generalinis miškų urėdas Rimantas Prūsaitis skuba pasidžiaugti, jog trečdalis visų kertamų miškų nėra kertami plynai.

Generalinės miškų urėdijos duomenimis, per 13 metų (miškų atsodinimas pradėtas tik 2001 metais) jau įveista per 14 tūkst. hektarų naujų miškų.  Nuo 2006-ųjų Lietuvos valstybiniuose miškuose kasmet iškertama daugiau nei 9000 hektarų brandaus miško, o kai kuriais metais – net per 9700 hektarų. Vis tik Generalinės miškų urėdijos Miškų atkūrimo ir apsaugos skyriaus vedėjas Darius Stonis akcentuoja, jog visuomet atsodinama praktiškai tiek pat miškų, kiek ir iškertama – tiesiog atsodinimas kartais atidedamas kitiems metams.

Generalinės miškų urėdijos puslapyje pateikiama informacija, jog kasmet didinama neplynų kirtimų dalis – 2014-aisiais numatyta neplynais kirtimais kirsti 27,4 proc. visų kertamų miškų. Tuo metu gamtininkai primena, jog nauji pasodinti medeliai tik po 15–20 metų nors kiek bus panašūs į mišką.

Regioninių parkų turistams atsivers kirtimų plynės?

Labanoro girioje gyvenantis gamtininkas, miškininko išsilavinimą turintis Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas Andrejus Gaidamavičius įžvelgia didelę problemą.

„Kaip vietinis (Labanoro girios, – red. past) gyventojas labai skaudžiai reaguoju į tuos išplitusius plynus kirtimus, nes tai padarė nepataisomą žalą kraštovaizdžiui, ir dabar Labanoro regioninis parkas netgi neatrodo kaip regioninis parkas. Sovietmečiu buvo minčių, kad šis parkas bus prijungtas prie Aukštaitijos nacionalinio parko ir įgis tokį pat statusą. Aš to nacionalinio parko statuso labai laukiau – nes nacionaliniuose parkuose plyni kirtimai draudžiami. Vis tik šiuo metu sujungtos tik direkcijos, o parkai taip ir liko: Aukštaitijos nacionalinis ir Labanoro girios regioninis“, – kalbėjo A. Gaidamavičius.

Jo teigimu, regioniniame Labanoro girios parke kuriami nauji turistiniai maršrutai, tačiau, važiuojant jais ar keliaujant pėsčiomis, būtent ir atskleidžiamas visas plynų kirtimų „grožis“.

„Kai studijavau miškininkystę, senieji profesoriai mokė: „Mišką reikia kirsti taip, kad jis to nepajustų“. Tai – profesoriaus Algirdo Matulionio, miškininkystės mokslo pradininko žodžiai. Dabar šiuos žodžius miškininkai pamiršo“, – apgailestavo A. Gaidamavičius.
Vis tik gamtininkas pripažino, kad miškininkai vieni neturi galios apsaugoti miško. Juk tai – valstybės ūkio sritis, iš medienos pardavimų surenkama nemaža suma į valstybės biudžetą, taigi atsisakyti dalies pinigų dėl didesnių žaliuojančių plotų – nelengvas ir politinės valios reikalaujantis žingsnis.

Elgiamės kaip trečiojo pasaulio šalis?

A.Gaidamavičiaus nuomone, be plynų dar yra bent kelios kirtimų rūšys, kurios padėtų tausoti mišką. Mažiausiai žalos daro atrankiniai kirtimai, kai dideliame plote nukertami tik brandūs ir dideli medžiai.  Gamtininko nuomone, ekonomiškai tokie kirtimai naudingi, nes nereikia leisti pinigų naujiems sodinukams.  O pats miškas auga kaip augęs, jam padaromas poveikis, analogiškas į nedidelės praūžusios audros. Žinoma, iš tokių kirtimų gaunama mažiau pelno, tiksliau, jis pasiskirsto per kelerius metus.

„Reikia pagalvoti ir apie klimato kaitą: šiandien miškai, būdami monokultūromis (auga vienos rūšies medžiai, - red. past.), tampa vis mažiau atsparūs tiek vėtroms, tiek dėl šiltų žiemų lengvai išgyvenantiems parazitams, ligoms, kurios atkeliauja iš pietų. Jie tiesiog pradės nykti. Į mišką XXI-ame amžiuje jau reikia žiūrėti kaip į kovos su klimato kaita priemonę – tai juk CO2 talpykla“, – kalbėjo A. Gaidamavičius.

Jis pabrėžė, jog medienos poreikį galima patenkinti  greitai augančiais energetiniais, pluoštiniais augalais. Gamtininkas pateikė pavyzdį, jog dėl mūsų rankose laikomų eurų nenuvirto nė vienas medis –jie pagaminti iš medvilnės. Vadinasi, galimybių yra.
„Dar vienas nerimą keliantis faktas yra medienos eksportas. Mes tik trečdalį medienos sunaudojame savo reikmėms, o visa kitą eksportuojame į Indiją ar Kiniją. Kaip pagal ekonomikos vadovėlius vadinama šalis, kuri eksportuoja savo žaliavas? Trečiojo pasaulio šalis. Afrikos šalys taip elgiasi“, – rėžė gamtininkas.

Tikisi, kad sukils grybautojai

Paskutinio rudens grybavimo sezonas  daugybę lietuvių išginė į miškus. Matydami virtinę miško gėrybių, kurių nuotraukomis buvo užgrūsti socialiniai tinklai, net ir niekada nebandę grybauti miestiečiai pasiryžo išbandyti tokį laisvalaikio leidimo būdą.

Tačiau, pasak A. Gaidamavičiaus, juos užplūs didžiulis nusivylimas, jei šių metų rudenį atvykę į tą pačią vietą ras tik plyną kirtavietę.
„Dabar jau net tinkle „Facebook“ susikūrė „Grybautojų sąjūdis“ su dešimtimis tūkstančių gerbėjų. Žmonės ne dėl pavalgymo renka tuos grybus, jie jaučia didžiulį rekreacijos poreikį.  Aš turiu didelę vilti, jog šie žmonės, pamatę, kas dedasi su miškais, sukils. Kalbos, kad turime išsaugoti gamtą ateities kartoms – nieko vertos!  Reikia ją saugoti savo kartai“, – ragino gamtininkas.