Vienuolė, dviračiu numynusi jau beveik 2 tūkst. kilometrų

Tokių gyvenimo džiaugsmu trykštančių žmonių nedažnai sutiksi: sesuo Fausta – Rasa Palaimaitė – mėgaujasi gyvenimu ir tuo, ką daro kasdien, nors ne kartą girdėjo įspėjimų neiti į vienuolyną – esą susigadins gyvenimą. 13-os pirmą kartą nuėjusi į bažnyčią, apie tokį kelią ji net negalvojo, tačiau dabar jau neabejoja, kad ir pasirinkus vienuolystę, ir šimtus kilometrų besitęsiančiose kelionėse dviračiu Dievas eina su ja koja kojon.

Vienuolė ant dviračio?

Pokalbis su seserimi Fausta, priklausančia Šventosios Šeimos seserų vienuolijai, užsimezgė nuo to, kad ji vos spėjanti suktis – darbai veja darbus ir Marijampolėje, kur ji dabar gyvena, ir Kaune, kur prabėgo jos studijų metai, o dabar veikia jos įkurta bendruomenė, ir Vilniuje, kur jos laukia į tikėjimo dalykus besigilinantis jaunimas, bet vis tiek neapleidžianti ir savo pomėgio – važinėtis dviračiu.

Žvelgiant į vienuolės drabužiais apsitaisiusią jauną moterį gana sunku patikėti, kad nuo gegužės dviračiu ji jau numynė 1710 kilometrų. Aišku, važiuodama dviračiu ji neatrodo panaši į seserį iš vienuolyno – vienuolės galvos apdangalas ir abitas iki žemės vėjyje neplevėsuoja, tačiau Fausta atvira – kad ir kur važiuotų, Dievo namuose ji tikrai nepalieka.

"Dviratį nusipirkau dar būdama studentė. Juo ir tebevažinėju", – apie kelionių bendražygį prasitarė sesuo Fausta. Pasirodo, šaltuoju metų laiku dviratis jai visai nerūpi, tačiau pavasarį, vos atšilus orams, ji jau skuba pas meistrus, kad šie patikrintų "žirgą", sutvarkytų, kas negerai, ir leidžiasi į keliones.

Gyvenimas ir gausybė darbų Vilniuje, teologijos doktorantūros studijos Kaune prieš kelerius metus paskatino Faustą ieškoti būdų, kaip pailsėti nuo užgulusios įtampos. "Ramiai ilsėtis nemoku. Sėdau ant dviračio ir pavažinėjusi apie pusantros valandos jaučiausi laiminga, pavargusi, o naktį labai gerai išsimiegojau. Nuo to viskas ir prasidėjo", – draugystės su dviračiu pradžią prisiminė vienuolė.

Pasivažinėjimams skirdavusi po 2–3 valandas, Fausta ėmė svarstyti, kad įmanoma nuvažiuoti ir daugiau. "Pirma tokia kelionė prieš kokius ketverius metus man atrodė oho, koks žygis! Nuvažiavau 60 kilometrų visa suplukusi, o po to tris dienas ilsėjausi", – krizendama iš dabar jau juokingų pirmųjų savo patirčių pasakojo sesuo. Anot jos, jeigu tada kas nors būtų pasiūlęs pasivažinėti kelis šimtus kilometrų, sesuo tikrai būtų atsisakiusi, nes reikia ir patirties, ir fizinio pasirengimo, ir gerai pažinti save.

Per pusę Lietuvos

Palaipsniui kelionės ilgėjo, aplankytų vietų geografija plėtėsi, tačiau, kaip pati Fausta sako, tik šiemet ji ryžosi per atostogas susidėlioti maršrutą ir viena leistis į kelionę. Pradinį tašką prie jūros – į Šventąją – padiktavo tai, kad ten ji turėjo vesti seminarą.

"Autobusu nusivežiau dviratį. Man brangių žmonių atostogavo Nidoje, tad porą dienų praleidau Kuršių nerijoje, paskui grįžau į Klaipėdą, o tada jau supratau, kad noriu važiuoti į Šiaurės Lietuvą, nes ten niekada nebuvau", – apie praėjusios vasaros atostogas pasakojo vienuolė.

Tolesnis jos kelias vedė į Mažeikius, Kivylius, Naująją Akmenę, Akmenę, Šiaulius, Kėdainius, Kaišiadoris, Trakus, Aukštadvarį ir galiausiai – į Marijampolę. "Su visais lyriniais nukrypimais per porą atostogų savaičių numyniau 800 kilometrų", – džiugiai atskleidė Fausta, dviratį visada minanti su šalmu ir šviesą atspindinčia liemene, kaip to reikalauja Lietuvos įstatymai.

Ji sakė neturėjusi tikslo minti pedalus iki infarkto ir kasdien nuvažiuoti kuo daugiau. Jeigu ryte atsikėlusi suprasdavo, kad noro važiuoti nėra, leisdavo sau atsipūsti arba numindavo apie 10 kilometrų po apylinkes. Nakvynę sesuo Fausta susirasdavo pas pažįstamus arba prašydavo pagalbos to miesto bažnyčios, o įspūdžiais iš aplankytų vietų ji su džiaugsmu dalijosi savo "Facebook‘e".

"Per šitą kelionę sulaukiau daugiau dėmesio, giriančių komentarų ir susižavėjimo negu per penkiolika sielovadinio darbo metų, kai reikėdavo daug jėgų ir pastangų. Žmonėms atrodo kažkas įspūdingo, kad aš važiuoju viena! Ir kad tiek toli! Tiek daug! Atrodo, aš čia tokią geradarybę visuomenei darau, kad tiesiog mane reikia už tai pagerbti. Daugybę dienų po 24 valandas dirbau stovyklose, žygiuose ir visur kitur, kur tik reikėjo, bet žmonėms atrodo, kad vienuolės tai ir turi daryti – joms tai lyg ir privaloma", – apie aplinkinių reakciją į jos žygius dviračiais pasakojo Šventosios Šeimos vienuolijos atstovė.

Močiute, Dievo nėra!

Nors draugystė su dviračiu Faustai ir labai svarbi, vis dėlto didžioji jos gyvenimo meilė – Dievas ir Bažnyčia. Sunku net patikėti, kad kažkada šis gyvenimo džiaugsmu ir meile kitiems spinduliuojantis žmogus visiems įrodinėjo, jog Dievo nėra.

"Mano šeima buvo visiškai netikinti", – mintimis į vaikystę sugrįžo F.R.Palaimaitė. Ji pati uoliai lankė sovietinės propagandos būrelius ir nuoširdžiai visa tai priėmė.

"Gerai prisimenu pirmąją savo religinę patirtį, buvau gal penktokė. Pas kaimynus prie krosnies pamačiau močiutę, kalbančią rožinį. Priėjau ir pareiškiau jai: "Močiute, žinokite, Dievo nėra!" Ta močiutė žiūri į mane ramiu veidu ir klausia: "O kas, vaikeli, žvaigždes sukūrė, iš kur viskas atsirado?" O aš pareiškiau: "Evoliucija!" – pasakojo Fausta.

Jai visam gyvenimui įstrigo tos močiutės ramybė, nes ji nepuolė mergaitės auklėti, pamokslauti, o toliau ramiai meldėsi. "Mokykloje mus mokė, kad tie, kurie tiki ir meldžiasi, yra tamsybininkai, o ji man tokia neatrodė. Priešingai, ji atrodė labai šviesi", – prisiminė sesuo.