A. Vinokuras: lietuviai nėra žydšaudžių tauta

Savo knyga A. Vinokuras siunčia dvi žinias skaitytojui – lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų. Per Holokaustą pats artimųjų netekęs autorius neslepia, kad dėl šios knygos sulaukė ir priekaištų – esą ji skatina antisemitizmą.

Taip manantiems žmonėms A. Vinokuras pataria visų pirma perskaityti pačią knygą: „Ir jie suvoks, kad mano intencija – kalbėtis, padaryti taip, kad Holokaustas, be jokių abejonių, taptų dalimi mūsų bendros istorinės, emocinės patirties, kad [suvoktume, jog] yra bendra kančia.“

– Lietuviai rašo knygas, kuriose gana tiesmukai sakoma, kad kone kiekvienoje šeimoje galima surasti žmonių, kurie žudė žydus. Jūs, žydas, kurio senelė ir dvi tetos nužudytos Lietuvoje, rašote knygą, kurioje sakote, kad lietuviai nėra žydšaudžių tauta. Kodėl jūs taip manote, kodėl jums kilo mintis tokią knygą parašyti? Kodėl jūs ėmėtės tos misijos?

– Todėl, kad mano draugai nežudė nieko. Jie gimė po karo ir aš nesutikau nė vieno iš savo draugų ar kolegų, kurie būtų antisemitai. Ir ši mintis – parašyti tokią knygą – man kilo ne šiandien, ji kilo prieš kelis dešimtmečius. Manau, kad žudikai jau yra mirę, toliau tęsti kaltinimus į vieną ar kitą pusę nėra nei konstruktyvu, nei pagrįsta. Mes [palikuonys] likome iš abiejų pusių, jų nėra, reiškia, mums reikia kalbėtis.

– Jūs jau bene prieš 37 metus pradėjote kalbėti, kad lietuvių tautos vadinti žydšaudžių tauta nėra pagrindo. Bet ar visų jūsų tautos žmonių, nukentėjusių nuo lietuvių, tokia pati nuomonė? Nes jūs pats savo knygoje cituojate laišką, kurį gavo viena iš jūsų kalbintųjų, kurios tėvas dalyvavo Molėtų žudynėse. Tame laiške yra tokie žodžiai: „Tos dėmės vaikai, anūkai, proanūkiai neišpirks, vadinsis žydšaudžių šeimos palikuonimis“. Tai rodo, kad yra ir priešingai manančių, negu jūs.

– Reikia suprasti, aš nekviečiu pamiršti. Aš nekviečiu neįvertinti nusikaltimų. Tai tiesiog neįmanoma. Šiuo atveju, šio asmens atveju, visa jo giminė guli Molėtų duobėse. Tačiau aš esu prieš Senojo Testamento pareiškimą, kad vaikai kalti iki ketvirtos kartos. Taip negali būti, tai amoralu, nesvarbu, kokie vaikai – lietuviai, žydai, kurioje pasaulio šalyje. Dvi katastrofos ištiko lietuvių tautą. Lietuvių tautą – tai ir lietuvius, ir žydus, Lietuvos piliečius. Tai okupacija su visomis jos pasekmėmis – trėmimais, gulagais, žudynėmis ir Holokaustu.

Aš tiesiog perskaičiau Rūtos Vanagaitės knygą ir tai buvo katalizatorius, kad jau laikas kalbėti kitaip. Kviesti kalbėtis, o ne vien tik kaltinti, kaltinti, kaltinti... Ir vėl sulaukti kontrpuolimo. Mes neturime sėdėti užsidarę savo atskiruose getuose. Tai neveda į bendrą sutarimą.

– Tai, ką jūs galvojote paklausti, ir tai, ką jūs išgirdote, – tai sutapo, jūsų lūkesčiai pasiteisino? Ar jūs buvote šokiruotas, nustebintas? Kokie jausmai apėmė? Nors jūs apie savo jausmus nekalbate, daugiau kalbate apie kalbintųjų jausmus. Vis dėlto kokie buvo jūsų jausmai po tų pokalbių?

– Aš galėjau parašyti romaną apie tai, kaip jaučiausi. Aš jaučiausi baisiai, nes mes kartais tiesiog verkdavome kartu. Negali išlaikyti tokio spaudimo... Aš nesu psichoterapeutas, aš neturiu sienos, neturiu šarvo. Viena moteris sako: „O kaip aš dabar gyvensiu, sužinojusi tokį dalyką“. Buvo ir atmetimo:  „Taip, mano tėvas, taip... Bet jis tik...“.

– Beje, labai dažnas tas „jis tik“ vedė, lydėjo, žinojo, bet nieko nedarė.

– Tai švietimo problema – nesuvokia ar nėra susipažinę su genocido nusikaltimo apibrėžimu. Jame „tik“ nėra. Yra skirtingi nusikaltimo laipsniai, bet „tik“ nėra pateisinimas nei morališkai, nei teisiškai. Ir, jeigu žmogus vedė duobių link, tai jis ne „tik“ vedė, jis vedė žudyti. Bet, kaip aš supratau iš tų žmonių, tai bandymas atitolinti tai, ką ir patys labai gerai žino.

– Beveik visi tie žmonės pasakojo, kad su žydais jie gerai sugyveno. Viskas buvo gerai – vaikai kartu žaisdavo, į parduotuves vieni pas kitus eidavo, tarnaudavo lietuviai pas žydus, bet labai gražūs santykiai buvo. Ir staiga vieną dieną taip atsitinka, kad lietuvis pabunda ir eina šauti savo bendrapiliečio. Kodėl? Ar jūs sau uždavėte tokį klausimą?

– Būdamas žydų kilmės, be abejo, to klausdavau. Toks geras kaimynas, futbolo komandoje žaidė kartu, o tik gavo ginklą į rankas ir atbėga žudyti savo komandos nario. Tam teko iššokti per langą ir pabėgti. Kaip suvokti tokį žmogaus pokytį?

Nereikia pamiršti, kad nuo 1930 m. iki 1940 m., nors ir nebuvo viešos antisemitinės valstybės politikos, bet neoficiali buvo. Buvo skatinama labai stipri konkurencija su žydų verslininkais, ėjo antisemitinė propaganda iš Vokietijos. Žydų kilmės lietuviui buvo sunku patekti į valstybės instituciją, gauti darbo arba banko paskolą. Visa tai buvo. Prisidėjo, žinoma, ir LAF`as.

Visgi aš jums neatsakysiu į šitą klausimą. Čia reikia ilgo psichologijos seminaro, maždaug 10-ies metų. Bet aš galvoju apie tuos [žudikų] vaikus. Aš negaliu atsakyti, o kaip jie gali? Kaip jie gali atsakyti, kaip jų mylimas tėvas nuėjo ir sušaudė 1000 žmonių ar 100, ar 4000?

– Jūs esate minėjęs, kad buvo tokių priekaištų, jog tokiu kampu paliesta Holokausto tema gali tapti pagrindu lietuviams ir toliau neigti savo atsakomybę. Ar jūs jau girdėjote tokių priekaištų?

– Taip. Ir ne tik. Aš išgirdau, kad šita knyga toliau skatina antisemitizmą. Šiems žmonėms aš patariu perskaityti knygą. Ir jie suvoks, kad mano intencija – kalbėtis, padaryti taip, kad Holokaustas, be jokių abejonių, taptų dalimi mūsų bendros istorinės, emocinės patirties, kad [suvoktume, jog] yra bendra kančia. Ir negali būti tautoje dviejų kančių.