Ligoninė – pati pavojingiausia vieta sveikatai. Taip manantis gydytojas Valdemaras Anužis įsitikinęs, kad geriausias vaistas nuo visų ligų – tinkamai sureguliuota mityba.

Įveikęs ne vieną sunkią ligą Klaipėdos „Sodros“ vadovas savo darbuotojams nešykšti patarimų apie sveiką mitybą. Šiandien 60-metį švenčiančio diplomuoto gydytojo žinios – patikrintos ir išbandytos savo kailiu.

Vaistai prilygsta nuodams

– Kodėl tiek daug dėmesio skiriate sveikai gyvensenai?

– Įveikiau onkologinę ligą, persirgau ūmia žaibine sepsio forma. Man norėjo keisti klubo sąnarį. Neseniai susiplėšiau peties raiščius, kuriuos puikiai sutvarkė chirurgai. Kodėl paveldėjęs puikius genus viena po kitos sulaukiu ligų? Uždavęs sau tokį klausimą, pradėjau ieškoti atsakymų. Galiausiai man viskas pasidarė taip aišku, kad ištiko šokas.

Supratau, kaip veikia organizmas. Prisiminiau pirmame medicinos studijų kurse išgirstą tezę, kad organizmas yra savireguliuojanti sistema. Per likusius studijų metus prie šito nebegrįžtame. Pradedame organizmą reguliuoti tik iš išorės ir medikamentais. Štai kodėl sergame nuo vaikystės, o lėtinių ligų fonas grėsmingai plečiasi. Kai studijavau, apie 1970-uosius, vaikų onkologijos skyrių nebuvo, o kas dabar dedasi.

– Ar šiais laikais įmanoma pasikliauti organizmo savireguliacija?

– Jei organizmas nesusireguliuoja, jis žūva. Organizmo savireguliacija – gebėjimas palaikyti parametrus tam tikrose ribose. Medikamentinis gydymas prilygsta nuodams, kurie vienaip ar kitaip veikia mūsų fermentus. Medikamentai nukreipti į tam tikros reakcijos blokavimą, tikintis efekto. Tačiau nepašalinus negalavimus sukėlusios priežasties tik vystosi pripratimas prie medikamentų.

Hipertoninės ligos gydymas prilygsta katastrofai. Gydant šią ligą, 300 proc. padidinama insulto rizika. Būtent dėl to medikai turėtų būti sąžiningesni. Dabar jie tarpusavyje apie tai kalba, bet ne viešai. Nors situacija labai grėsminga.

Savireguliacija – mums duota gamtos dovana. Jei atlaikome tokią mitybą, aplinką ir nuolatinį stresą – mūsų atsparumas be galo didelis. Net kritiškose situacijose žmogus turi galimybę padėti sau. Bet tai padaryti sunku, nes jis neturi pagalbininko, patarėjo. Mūsų medikai išmokyti tik gydyti. Blogiausia, kad sveikos gyvensenos propagavimu neužsiima institucija, kuri turėtų tai daryti bent jau pagal pavadinimą – Sveikatos apsaugos ministerija. Visas jos dėmesys nukreiptas į gydymą.

Paveldimumas pervertinamas

– Kaip šioje situacijoje susiorientuoti paprastam žmogui? Nepasitikėjimas gydytojais pastūmėja į kraštutinumus, kai net susirgęs rimta liga žmogus nesigydo arba kreipiasi į šarlatanus.

– Nenoriu tapti oficialios medicinos priešininku. Medicinos pasiekimai milžiniški, rezultatai fantastiški. Tačiau mes neturime sisteminio požiūrio į sveikatą. Mes, sveikatos apsaugos specialistai, nestudijavome sveikatos. Mūsų studijos ir interesas buvo nukreiptas į ligas. Tai tas pats, jei statytume gaisrinę su brangiausiomis gesinimo priemonėmis kiekviename kvartale, tačiau nesirūpintume gaisrų prevencija. Būtent taip dabar atrodo mūsų medicina. Ji nukreipta į gaisrų gesinimą.

Neseniai buvo mūsų grupės susitikimas – praėjo 40 metų, kai baigėme aukštąją mokyklą. Nors studijavome gydomąją mediciną, bet sveikų tarp mūsų beveik nėra. Tai tik patvirtina, kad niekas mūsų nemokė sveikos gyvensenos.

Jei 90 proc. II tipo cukrinio diabeto atvejų nulemia mityba, kodėl mes jos nekeičiame? Mes savo ligas nusiperkame parduotuvėje.

– Užtenka pakeisti mitybą, kad būtum sveikas?

– Paveldimumo įtaka yra pervertinama, nes grynai genetinių ligų nėra daug. Mes paveldime savo šeimos įpročius, kurie ir nulemia mūsų sveikatą. Mano kaimynas turėjo šunį, kuris sirgo visomis jo ligomis: katarakta, diabetu, artroze. Jis valgė tą patį maistą kaip ir šeimininkas.

Pagrindinė mūsų ligų priežastis – mityba. Grūdinės kultūros mums padovanojo per 3 tūkst. ligų. Termiškai apdorotas maistas – visų mūsų ligų priežastis. Jo įsisavinimui mes sunaudojame savo vidinius resursus, kurie nėra tam skirti. Taip sekiname savo organizmą.

– Gal todėl dabar taip populiarėja žaliavalgystė?

– Žaliavalgystė – savotiška protesto forma, nes žmonės ieško išsigelbėjimo. Žaliavalgystėje yra tiesos grūdas, bet negalima staiga kardinaliai pakeisti mitybos bei pertvarkyti savo organizmo fermentinę sistemą.

Maistas turėtų būti kuo natūralesnis ir švaresnis, užaugintas netoli mūsų gyvenamosios aplinkos. Jei pereitume prie sveikos mitybos, šešis kartus sumažintume dirbamos žemės plotus, sutaupytume masę beprasmiškai sunaudojamų resursų.

Jei norisi bulvės ar morkos, geriau valgyti žalią. Namuose valgome žuvį ir mėsą. Jei gaunu šiuos produktus kokybiškus, valgau žalius, be druskos ir prieskonių.

Bet kokybiškų produktų pasiūla – nulinė, nes nėra sveikos mitybos politikos. Net jei sugalvotumei pereiti prie žaliavalgystės, iš kur gautum produktų? Gal kartais pakanka pakeisti suvalgomo maisto proporcijas. Jei jūsų valgiaraštį sudaro 80 proc. termiškai apdoroto maisto ir 20 proc. žalio, pakeiskite šį santykį pastarojo naudai. 2 psl. >>