Nors didžioji dalis Lietuvos jaunimo nė nebando kabintis į gyvenimą, o pasirenka, ko gero, paprasčiausią būdą – emigraciją, 23-ejų Lina Gritėnaitė tokios minties net neturėjo. Jos noras likti tėvynėje toks stiprus, jog jau nuo paauglystės ji ieško galimybių, kaip būtent čia įsitvirtinti. Mergina ne tik neskubėjo laimės ieškoti svetur, gimtinėje ryžosi pradėti net savo verslą.

Savarankiška nuo septyniolikos

– Gimėte ir užaugote ne Klaipėdoje, tad kaip atsidūrėte čia?

– Gimiau ir augau kaime. Kol buvau vaikas, turėjau daug veiklos – ir dainavau, ir grojau, ir tapiau, rašiau eilėraščius, tačiau kai ėmiau bręsti, pajutau, kad kaime negaliu savęs realizuoti. Todėl būdama septyniolikos išvykau mokytis į Šiaulių muzikos konservatoriją. Ten pasimokiau metus. Liko dar metai, tačiau mano šeimoje buvo sudėtinga finansinė padėtis, todėl nutariau mesti mokslus ir į gyvenimą bandyti kibti pati. Nuo septyniolikos dirbau Šiaulių baruose, tačiau man šis miestas atrodė labai nykus. Darbe susipažinau su viena klaipėdiečių šeima. Susidraugavome. Vieną dieną atvykusi į Klaipėdą paskambinau jiems, jie čia mane įdarbino. Taip ir likau Klaipėdoje, gyvenu jau ketverius metus.

– Maniau, kad jus į Klaipėdą atvedė studijos...

– Kol kas aukštojo mokslo dar nekrimtau, to imsiuosi ateityje. Tačiau man labai liūdna, kad Lietuvoje aukštasis mokslas tapo lengvai prieinamas visiems. Gal tai ir pliusas. Tačiau nesmagu, jog apstu aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių, kurie dirba valytojais, pardavėjais ar padavėjais. Todėl pati nenorėjau, kad ir mano gyvenimas būtų toks. Kol neapsispręsiu, ką norėčiau veikti, studijuoti, tol į aukštąją manęs niekas ir nenuves. Man tikrai gaila draugų ir šiaip jaunų žmonių, kurie baigia studijas vien tik tam, kad įgytų aukštąjį išsilavinimą, tačiau po to jie veikia gyvenime visai ką kita. Tad kam tuomet tiek metų kankintis studijuojant?

Nesupranta emigruojančių

– Vaikystėje piešėte, dainavote, užsiėmėte kitais menais, kodėl dabar to nebedarote?

– Stengiuosi puoselėti visus savo gabumus, tačiau dabar tam pritrūksta laiko. Kartais draugų prašoma padainuoju. Užklupus svajingai nuotaikai, tapau. Tik eilėraščių neberašau. Tam, kad kažką sukurtum, reikia kančių. Kartais juokauju, kad, matyt, per gerai gyvenu, jog neateina kūrybinis įkvėpimas. Bet kokiu atveju esu be galo dėkinga Dievui – jis man davė daug. O labiausiai iš visų jo suteiktų gabumų aš vertinu gebėjimą bendrauti.

– Ar nesigailite, kad likote Klaipėdoje?

– Iš pradžių buvo tikrai labai sunku, juk giminių šiame mieste neturėjau. Tačiau dabar tikrai esu be galo laiminga – čia radau ir mylimą žmogų, su kuriuo svajoju praleisti visą likusį gyvenimą, ir mėgstamą darbą, kurio net negaliu pavadinti darbu. Gal labiau gyvenimo būdu, hobiu. Taip pat turiu nemažai labai gerų ir artimų draugų. Tad kur man bevažiuoti? Norisi likti čia.

– Kodėl esate kategoriškai nusiteikusi prieš emigraciją?

– Tiesiog aš tikrai žinau, kad gerai galima gyventi ir Lietuvoje. Nėra čia blogai, kaip visi kalba, dejuoja. Reikia užsibrėžti tikslą ir jo siekti, ypač jauniems žmonėms. Mano savarankiško gyvenimo pradžia taip pat buvo nelengva, dirbau daug ir sunkiai, tačiau bėgti iš Lietuvos negalvojau. Nesuprantu aš tų žmonių, kurie išvykę braškes skina, indus plauna. Tiesa, silpnumo akimirkos buvo užplūdusios ir mane. Nuo pat vaikystės, kai sužinojau, kad yra tokia šalis kaip Naujoji Zelandija, atsirado begalinis noras ją pamatyti. Prieš kelerius metus man visai netikėtai pasiūlė emigruoti į šią šalį. Jau sėdau prie kompiuterio pildyti paraiškos, kuri būtina, norint išvykti, tačiau vidinė nuojauta mane sustabdė, ir šios minties atsisakiau. 2 psl. >>