„Nemanau, kad turėčiau būti aukštinama dėl gerai žaidžiančio“Žemaitijos dragūno„. Mano nuopelnai komandoje – minimalūs. Daugiau esu pasiekusi treniruodama jaunuosius rankininkus“, – kuklinosi moteris.

Ne žmona – o kolegė

– Kaip jaučiasi moteris vyrų komandoje?

– Klubo vadovybės vyrų jaučiuosi pagerbta. Visada malonu būti tarp tų, kurie, žinau, padės bet kurioje gyvenimo situacijoje. Tarp komandos žaidėjų dažniau jaučiuosi kaip mama ar tiesiog trenerė moteris, kuri gali padėti tuomet, kai negali padėti treneris vyras. O ekipos vyriausiajam strategui Artūrui Juškėnui per varžybas aš – ne žmona, o kolegė.

– Nešiurpina žaidėjų keiksmažodžiai, vyriškos temos?

– Iš pradžių šokiravo. Dabar nereaguoju, net negirdžiu.

– Gal moterų komandose pyktis, emocijos išliejamos kitaip?

– Panašiai. Kai moterys supyksta, būna dar piktesnės nei vyrai. Jie dar moka nuslopinti pyktį, o moterys kimba į plaukus.

Nepriėmė į krepšinio grupę

– Kaip nutiko, kad savo gyvenimą susiejote su kontaktine sporto šaka – rankiniu?

– Į krepšinį manęs nepriėmė. Po pirmosios treniruotės tiesiai šviesiai pasakė, kad pasirinkčiau kitą sporto šaką. Nežinau kodėl, gal dėl to, kad buvau maža. Mama pažinojo rankinio trenerę Jadvygą Urbonavičienę, tad atsiradau jos grupėje. Buvau mažiausia, manęs niekas neskriaudė, todėl rankinis nepasirodė toks jau vyriškas. Tuo labiau kad trenerė mus auklėjo pirmiausia būti merginomis.

– Ar aktyvi buvote nuo vaikystės?

– Nuo mažens buvau judri, aktyvi, su berniukais žaisdavau karą, kitus jų žaidimus.

– Ar pačiai, kaip rankininkei, pavyko iškovoti svaresnių pergalių?

– Didžiausias pasiekimas – Lietuvos jaunių žaidynėse iškovoti bronzos medaliai. Dėl vėlyvesnio brendimo, rankinį, visa to žodžio prasme, pradėjau žaisti tik įstojusi į Lietuvos kūno kultūros institutą (dabar akademiją) – „Atleto“ komandoje. Žvaigždė nebuvau. Karjerą stabdydavo pasikartojančios traumos.

– Kokios pozicijos žaidėja buvote?

– Iš pradžių dėl žemo ūgio rungtyniavau krašto puolėja. Prieš išvažiuojant studijuoti, staiga ūgtelėjau. O būdama studente žaidžiau pusiau krašto puolėja.

Tarp čempionų daug auklėtinių

– Turbūt ne vienas iš šiandieninių čempionų užaugo jūsų akyse.

– Gražus būrelis: Kęstutis Kremeris, Arūnas Šrederis, Gediminas Vaitkus, Audrius Mamkus ir Justinas Riauka. Daugelis jų pradėjo sportuoti pas trenerę Auksuolę Stropienę. Kai jie buvo penktokai, juos ugdyti perėmiau, – pradėjau dirbti aš. Neseniai komandoje dar rungtyniavo Saulius Liutikas, dabar gyvenantis Vokietijoje, Tomas Pakštys, su ekipa atsisveikinęs dėl traumų ir darbo, Antanas Lebidevas, pasitraukęs iš sporto.

– Kas šmaikščiausias komandoje?

– Vienareikšmiškai – iš Jurbarko į Klaipėdą atvykęs Darius Jasinskas. Kartą rytinėje treniruotėje nebuvo J.Riaubos. Dažnai vakarinėje treniruotėje darome tuos pačius pratimus, kaip ir rytinėje. Nebuvęs rytą, Justinas vakarinėse pratybose rado suoliukus. A.Juškėnas sako: „Darome tą patį pratimą, kaip ir rytą“. Justinui pasiteiravus, kaip reikia jį atlikti, ant vieno iš jų sėdėjęs Darius rimtai pasakė: „Reikia apsižergti ir joti“. J.Riauba atsisėdo ir „nujojo“. Visi raitėmės pilvus susiėmę, neatgaudami kvapo.

Be piktų žodžių neišsiverčia

– Ar yra didelių skirtumų treniruoti berniukus ir mergaites?

– Kai kurias mergaites reikia mokyti bėgti, metimo technika pradedama ugdyti vėliau, o tik vienas kitas vaikinas nemoka mesti kamuolio. Su berniukais lengviau pradėti dirbti, bet sunkiau pasiekti rezultatų. Su mergaitėmis atvirkščiai – sunkiau pradėti, bet, teisingai išmokius, rezultatai pasiekiami lengviau.

– Kuo galima daugiau pasiekti: geru žodžiu ar piktomis replikomis?

– Tik geru žodžiu. Ir jų turi būti daug. Tačiau vaikinams reikia griežtų žodžių, o kartais net labai. 2 psl. >>