Ryšys su Kaunu kuriamas upėmis

O sulėtėjęs laikas reiškia erdvę sau, savo mintims ir jausmams. Nors turiu pagarbią baimę vandens stichijai, tačiau ji iš visų gamtos elementų traukia labiausiai. Ir ne tik dėl meditatyvaus poveikio žvelgiant į švelniai banguojantį ar nuo šviesos raibuliuojantį jo paviršių, klausantis garso.

Studijų metais atliekant praktiką Mingėje, turėjome užduotį sukurti erdvinę instaliaciją lauke. Aplink buvo daug nendrių – tad pyniau tinklą. Praktiką vedęs menininkas Alfonsas Andriuškevičius pasiūlė tą tinklą užmesti ant vandens – nedidelio prūdo, telkšojusio visai netoli mūsų nakvynių vietos. Atsitiko magija: pabandžiau sugauti vandenį – tai visiškai neįmanoma, bet labai poetiška, metaforiška. Šis patyrimas man vis dar labai ryškus. Todėl ir žinia, kad Kaunui skirto žurnalo "Į" antrasis numeris bus dedikuotas vandeniui, suintrigavo.

Žurnalo pristatymui pasirinkta diskusija, moderuota kuratorės Gintarės Krasuckaitės, kurioje fotomenininkas Gintaras Česonis, kūrybinės / kultūrinės bendruomenės TEKA įkūrėjas Justinas Kalinauskas, grafikė, muziejininkė Julija Račiūnaitė. Mano atrastas vanduo buvo ne Kaune, tačiau diskusija skatino rasti būtent miesto vandenis ir pažvelgti į juos iš netikėtų, asmeninių perspektyvų.

Kaunas išsidėstęs didžiausių šalies upių santakoje, vienoje miesto pusėje suformuotos Kauno marios, kitoje tyvuliuoja Lampėdžio ežeras. Ko gero, iš visų šių telkinių arčiausiai pojūčio, parsivežto iš Mingės, yra Kauno marios: atrodo bekraštės, paslaptingos, o ir yra greta Pažaislio vienuolyno, kurio skliautai įkvepia vasaromis čia tapančius menininkus. Dėl to marios tampa truputį šventos – truputį tokios, kurios galėtų nuplauti sielą ar leistų jai ramiai plūduriuoti vandens paviršiuje, nusiraminti.

Kaunas turi prabangą – platų horizontą, tai miesto geografinės padėties pranašumas, kuris galėtų būti ir kultūrinis.

Ir kaip nesutiksi su G.Krasuckaite, diskusijoje išsakiusia mintį, kad vanduo – vienas iš būdvardžių, kuriais galima apibūdinti miestą. "Vandens tėkmė – tai energija, kuri keičiasi, vingiuoja, lygiai taip pat keičiasi ir pats miestas. Vanduo ir naikina, ir gelbėja, perduoda informaciją, tampa kūrybos šaltiniu. Visos šios savybės atsiskleidžia antrajame "Į" numeryje, kuris skatina į vandens temą pažiūrėti atidžiai, be išankstinės nuomonės", – sakė G.Česonis. Fotomenininką papildęs J.Kalinauskas pastebėjo: klaidinga manyti, kad santaka – priedas prie miesto, nes yra atvirkščiai. "Upės turi potencialo būti terpėmis, platformomis, kuriose gali plėtotis įvairūs scenarijai. Į praeitį negrįšime ir buvusios upių funkcijos neatnaujinsime, tačiau upes suaktyvinti galėtume kultūrine prasme", – nuomone pasidalijo TEKA įkūrėjas.

Daugiausia potencialo tapti aktyvesne vieta veikiausiai ir turi santaka. Nors ji nėra mano mėgstama vieta (sezono metu atrodo, kad į santaką ateina visi kauniečiai ir nelieka ramybės), jei joje rastųsi naujų, kūrybiškų veiklų, santaka taptų kitokia, įvairesnė – tikiu, ir įdomesnė, patrauklesnė. Nes, kaip pabrėžė J.Račiūnaitė, upės yra miesto ypatybė: Kaunas turi prabangą – platų horizontą, tai miesto geografinės padėties pranašumas, kuris galėtų būti ir kultūrinis.

Upių temos aktualizavimas neturėtų prasidėti ir baigtis tik žurnalo puslapiuose, tačiau būtent žurnalas gali inicijuoti daugiau diskusijų, kuriose būtų nagrinėjama, kodėl mums reikia upių. Akcentuodamas J.Kalinauskas pabrėžė anksčiau išsakytą mintį, kad nereikia grįžti į praeitį ir veikti pagal kadaise tikusius scenarijus. "Patį mąstymo modelį reikėtų adaptuoti pakitusiai mūsų gyvensenai. Upė įkūnija savyje emocinį, vizualinį patyrimą, ji yra apsivalymo simbolis, tėkmė, dinamika. Būtent per upes galime geriau pajusti savo ryšį su miestu ir atrasti asmeninį santykį. Nebijokime upių savintis, nes jos priklauso mums ir mums jų reikia", – drąsino J.Kalinauskas.

Ieškodamas naujų požiūrių į vandens temą, žurnalas "Į" skatina diskusijas, kurios, norisi tikėti(s), taps visos miesto bendruomenės pagrindu veiksmams.