Menantis pikta ir vėl sujaukė protus

Regis, kad kuo toliau, tuo labiau politika skverbiasi į visas mūsų gyvenimo sritis. Ne išimtis ir menas. Antra vertus, koks menas be politikos?

Vis dėlto klydo Oscaras Wilde‘as, aiškindamas, jog menininkas yra gražių daiktų kūrėjas. Klydo, ir skaudžiai, o gal tai buvo ekscentriškojo dramaturgo bei poeto sarkazmas, kuriuo taip garsėjo "Doriano Grėjaus portreto" autorius?

Juk politika – būtent ta emocinio krūvio terpė, kuri, kaip ir druska, gali suteikti patiekalui tam tikro skonio arba jį visiškai sugadinti.

Štai pastaruoju metu politika įsiskverbė į kiną. Kol rusų filmo "Leviatanas" kūrėjai laukia "Oskarų" ceremonijos, o pas mus kritikai į šuns dienas deda britą Robertą Mullaną, anapus Atlanto šėlsta ne ką mažesnės aistros.

Kalbame ne apie vidutinišką komediją "Interviu", kuri įskaudino Šiaurės Korėjos diktatorių ir, pasak kompanijos "Sony", sulaukė grasinimų kibernetiniu susidorojimu, nors tai labiau primena gerai apgalvotą marketingo operaciją. Debatus sukėlė kino kaubojaus, režisieriaus ir šiaip legendinės asmenybės Clinto Eastwoodo naujausia karinė drama "Amerikiečių snaiperis" ("American Sniper"). Filmas nominuotas net šešiems "Oskarams", trys iš jų – vieni svarbiausių: "Geriausias metų filmas", "Geriausias pagrindinio vaidmens atlikėjas", "Geriausias pagal literatūros kūrinį adaptuotas scenarijus".

Filmas paremtas jūrų ruonio snaiperio Chriso Kyle‘o (1974–2013) atsiminimų knyga, kurioje jis pasakoja apie keturias savo misijas į Irako karą bei giriasi likvidavęs 255 taikinius. Oficialiais duomenimis, šio šaulio likviduotų asmenų skaičius šiek tiek kuklesnis – 160 asmenų.

2012 metais išleista knyga šiam kariškiui leido užsidirbti solidžią sumą pinigų bei sukėlė ne ką mažesnius debatus, nei vėliau jos ekranizacija. Daug ginčų sukėlė įvairūs netikslumai, skaičiai, o knygoje pateiktas požiūris į politiką aktorių ir kariškį Jasse Ventura privedė net iki teismo, kurio verdiktas buvo nenaudingas C.Kyle‘ui. Dar labiau mįslinga tai, kad patį C.Kyle‘ą dėl neaiškių motyvų 2013 m. nušovė kitas veteranas.

Na o C.Eastwoodas spaudai atviravo, kaip jis ėmėsi šio projekto: "Man paskambino iš studijos ir paklausė, ar norėčiau užsiimti šios knygos ekranizacija. Ironiška, bet kaip tik buvau bebaigiąs skaityti tą knygą. Buvo likę vos keli puslapiai. Aš juos įveikiau, o vėliau perskambinau į studiją ir pasakiau, jog sutinku."

Nors, pasak filmo kūrėjų, tarp "Amerikiečių snaiperio" ir politikos nieko bendra nėra, tačiau politikavimo išvengti nepavyko. Filmas sukėlė tikrą erzelį tarp respublikonų bei demokratų. Tarp tų, kurie palaikė karo veiksmus Irake ir Afganistane, bei jų priešininkų. Maža to, filmas sukėlė erzelį tarp liberalių ginklų įsigijimo įstatymų šalininkų ir jų oponentų.

Dešiniųjų pažiūrų asmenys C.Kyle‘ą vienareikšmiai vertina kaip didvyrį ir tvirtina, jog naujasis filmas – puikus. Kairieji teigia, jog C.Kyle‘as buvo šaltakraujis žudikas, spinduliuojantis rasistiniu požiūriu į irakiečius ir atvirai prisipažįstantis, kad žmonių žudymas jam teikė malonumą. Pasak jų, tokio asmens šlovinimas – pavojinga karinė propaganda, pateisinanti masinį žudymą ir perrašanti Irako karo istoriją.

Komikas Sethas Rogenas, vaidinęs filme "Interviu", naująjį C.Eastwoodo filmą palygino su nacių propaganda, o dokumentinių filmų kūrėjas Michaelas Moore‘as, išgarsėjęs juosta "Fahrenheit 9/11" (2004), visus snaiperius pavadino bailiais, bet iš karto pasitaisė, jog filmas jam patiko. Abi pusės turi savų argumentų, tačiau užmiršta vieną esminį faktą.

C.Eastwoodas nėra profesionalus dvaro savimeilės kutentojas, kaip kad Nikita Michalkovas. C.Eastwoodas – nepriklausomas asmuo, turintis savo pažiūras, kurios patinka tikrai ne kiekvienam, ir jas išreiškiantis savo kūryba.

Ši Holivudo įžymybė, kaip ir antiamerikietiškomis pažiūromis garsėjantis Oliveris Stone‘as ar George‘o Busho nekenčiantis M.Moore‘as, yra drėbtas iš to paties molio. Jis tvirtina, jog naujasis filmas pasakoja apie kario gyvenimą ir kančią, analizuoja jo charakterio savybes. Iš esmės C.Eastwoodas norėjo pagerbti ne tik šį prieštaringai vertinamą snaiperį, bet ir visus jo bendražygius, t. y. visus vaikinus, kurie kovojo ir žuvo prieštaringiausiai vertinamame kariniame konflikte nuo Vietnamo karo laikų.

Jis tą padaro kietai, vyriškai, rafinuotai ir kokybiškai, taip, kaip geriausiuose savo darbuose (pvz., 1992-ųjų vesterne "Menantis pikta"). Tiesa, režisierius neišvengia amerikietiško patriotinio patoso, tačiau tuo pat metu ir perteikia savąjį emocinį krūvį, kuris įrodo jo nuoširdumą. Jeigu netikite režisieriaus nuoširdumu, prisiminkite du ankstesnius jo filmus apie Ivo Džimos mūšį (amerikietiška ir japoniška versijos). Nuoširdžius motyvus įrodo ir puiki aktoriaus Bradley Cooperio vaidyba. Būtent tai patvirtina, kad "Amerikiečių snaiperio" kaltinimas fašistine propaganda yra absurdiškas. Tai yra vieno asmens kūrybinė išraiška ir jos kokybę patvirtina "Oskarų" nominacijos.

Maža to, filmo kritikai pamiršta, apie kokį karį yra kalbama. Ogi apie snaiperį, t. y. labai specifinės kategorijos kariškį, kurį galima palyginti su skorpionu. Taip, tai nėra riteriškas kovos būdas, kokiu pasižymi vilkai ar liūtai, tačiau jis egzistuoja, ir nieko čia nepakeisi.

Bene absurdiškiausias teiginys yra, kad tokie filmai, kaip "Amerikiečių snaiperis", ir juos lydintys debatai išryškina didėjančią properšą tarp Amerikos žmonių ir veteranų. Išgyventi karą, net tokį keistą, kaip Persų įlankos karas, yra tolygu išgyventi kvaišalų sukeltą haliucinaciją. Žmogus, dalyvavęs kare, niekada nebebus toks, kaip anksčiau, ir visada atsiras praraja tarp jo ir "normalių" civilių.

Apie tai kalbama ne tik "Amerikiečių snaiperyje", bet ir visoje su moderniais karais susijusioje kūryboje, pradedant Ericho Maria‘os Remarque‘o romanais ir baigiant šiuo filmu.