Nostalgija Liublino unijai

Nerimą kelia ir dabartinių Lenkijos valdančiųjų bandymai kurti katalikišką Šiaurės Korėjos ir Irano mišrūną. Ir vis dėlto artėjančios "Zapad" pratybos mums įkyriai primena, jog santykius su Lenkija kurti ir palaikyti būtina. Jeigu veiksmų nesiima valdžia, vadinasi, jų turėtų imtis eiliniai piliečiai. O koks gi pirmas žingsnis šildant santykius? Teisingai: bendrų pomėgių ir vienijančių pažiūrų paieškos.

Taigi, norėdami prisidėti prie santykių su Lenkija gerinimo, kviestume susipažinti su šios valstybės grožine literatūra ir penkiais jos atstovais, kurie paliko įspaudą pasaulinės literatūros fonde. Dar svarbu ir tai, kad šiai literatūrai neskiriama tiek dėmesio mūsų šalyje, kiek ji nusipelnė, o tai – iš tiesų keista. Taip, žinome, negalima painioti meno su politika. Na, bet ką galima padaryti, jeigu kitų išeičių nėra?

1. H.Sienkiewiczius (1846–1916). Žurnalistas ir rašytojas, šeštasis Nobelio premijos laureatas (1905 m.) Henrykas Adamas Aleksanderis Piusas Sienkiewiczius nėra pati populiariausia persona mūsų krašte. Kodėl? Ogi sakoma, jog savo romane "Kryžiuočiai" (1900 m.) pavaizdavo mūsų protėvius lyg kokius Papua Naujosios Gvinėjos kanibalus. Vis dėlto ši asmenybė pasaulinėje literatūroje pelnė pripažinimą ne už "Kryžiuočius", o už 1895 m. romaną "Quo Vadis" ("Quo Vadis, Domine?" – "Kur eini, Viešpatie?").

Šis epas pasakoja apie pirmųjų krikščionybės išpažinėjų persekiojimą Romos imperatoriaus Nerono laikais. Pagrindinis siužetas, žinoma, meilė tarp romėnų didiko ir krikščionybę išpažįstančios merginos. Kai kurie literatūros žinovai teigia, jog romane vaizduojamas krikščionių judėjimas ir jo išgyvenami iššūkiai – lenkų nacionalizmo ir siekio sukurti savo valstybę metafora. Įdomu ir tai, kad viena pirmųjų šio kūrinio ekranizacijų kine buvo pastatyta dar 1913 m.

2. Josephas Conradas (1857–1924). Kaip manote, kodėl Didžiojoje Britanijoje buvo nuspręsta atsiskirti nuo ES? Dėl to, kad migrantai neatiminėtų išmokų ir darbo vietų iš Anglijos autochtonų. Kokie migrantai? Pabėgėliai? Juodaodžiai? Arabai? Musulmonai? Ne, mielieji, didžiausias baubas vietiniam anglų proletarui – ne arabai, o posovietiniai Rytų europiečiai, ypač lenkai. Bet jeigu tik tas proletaras mažiau gertų, žinotų, jog Anglija ir Lenkija turi kai ką bendra – vieną įtakingiausių XX a. pradžios rašytojų J.Conradą.

Išeivis iš Lenkijos taip suleido savo šaknis Jungtinėje Karalystėje, kad padarė įtaką George‘ui Orwellui, Grahamui Greenui, Ernestui Hemingway‘ui, Salmanui Rushdie, Johnui Le Carre ir daugeliui kitų vėlesnių pasaulinio garso rašytojų. Tad baisu, kaip imigrantai kartais išniekina vietinės kultūros skaistybę.

Žymiausi J.Conrado romanai "Tamsos širdis" ("Heart of Darkness", 1899), "Lordas Džimas" ("Lord Jim", 1900), "Nostromas" ("Nostromo", 1904), "Slaptasis agentas" ("The Secret Agent: A Simple Tale", 1907) ir kt. 1979 m. režisierius Francis Fordas Coppola pritaikė "Tamsos širdies" siužetą Vietnamo karui ir taip gimė vienas geriausių šios temos filmų – "Šių laikų apokalipsė" ("Apocalypse Now", 1979).

3. Bolesławas Prusas (1847–1912). B.Prusas pasaulyje pristatomas kaip viena svarbiausių ir spalvingiausių asmenybių Lenkijos literatūroje bei filosofijoje. Brandžiausias jo darbas – ketvirtasis ir paskutinis romanas apie senovės Egiptą. "Faraonas" ("Faraon", 1895) – vienas svarbiausių Lenkijos literatūros sodo vaisių. Jame įstabiai piešiamas tikroviškas žmonių gyvenimas Egipte XI a. pr. Kr., o pagrindinis veikėjas – faraonas Ramzis XIII.

4. Stanisławas Lemas (1921–2006). Koks būtų mokslinės fantastikos žanras be Stanislawo Lemo? Kas būtų Andrejus Tarkovskis be filmo "Soliaris" (1972) su Donatu Banioniu (1924–2014) pagrindiniame vaidmenyje pagal 1961-ųjų to paties pavadinimo romaną? Kas būtų George‘as Clooney, jeigu nebūtų pasišildęs D.Banionio šlovės spinduliuose, atlikdamas tą patį Chriso Kelvino vaidmenį? Na, gerai, George‘ai, juokaujame, viskas su tavimi būtų gerai ir be vaidmens "Soliario" perdirbinyje (2002). O štai dėl kitų – faktas: S.Lemas padovanojo mokslinei fantastikai išskirtinės prabos deimantą, vertą žmonių, net ir nesižavinčių fantastika, dėmesio.

5. Isaacas Bashevis Singeris (1902–1991). Tai dar vienas emigrantas ir dar vienas Nobelio premijos literatūros laureatas (1978), kuris, nors ir ne lenkas, bet visa kuo susietas su šia šalimi. Lenkijoje gimęs žydų kilmės rašytojas 1935 m., t. y. iki vokiečių okupacijos, emigravo į JAV. Kaip pažymėjo Nobelio apdovanojimą skirianti komisija, I.B.Singeris pasauliui padovanojo aistringai papasakotas istorijas, perteikiančias Lenkijos žydų gyvenimą bei ortodoksinio-tradicinio ir pasaulietiško pasaulių susidūrimus, konfliktus bei sąryšius.

Štai, pavyzdžiui, viename svarbiausių I.B.Singerio romanų "Burtininkas iš Liublino" pasakojama apie fokusininką Yashą Mazurą, kuris būdamas pusiau žydas draskosi tarp dviejų prigimties pradų ir nuolaidžiauja savo seksualumui. Yasha yra pradanginimų meistras, žinomas visoje Rytų Lenkijoje. Šiuos savo įgūdžius jis pritaiko ne tik scenoje, bet ir gyvenime. O tą padaryti būtina, mat judaizmas ir padorus žydiškas gyvenimas varo Yashą iš proto.

Vedęs ortodoksę žmoną, turėdamas asistentą bei meilužių kiekviename mieste, Yasha planuoja svarbiausią fokusą savo gyvenime, padėsiantį jam pabėgti nuo savo žmonos, tėvynės ir protėvių religijos. Svarbiausi šio rašytojo darbai – "Burtininkas iš Liublino" ("The Magician from Lublin", 1960), "Dvaras" ("The Manor", 1967), taip pat vertinami ir jo memuarai.

Akylesnis skaitytojas pastebėjo, jog šiame sąraše nėra Adamo Mickiewicziaus (1798–1855) ir Czesławo Miloszo (1911–2004). Šiuo klausimu negalime nepaisyti visuotinai pripažintos nuomonės, jog šie kūrėjai yra labiau Marijos žemės, o ne Lenkijos nuosavybė.