Paskutinė kalavijo misija

Lygiai prieš 417 metų Tokugawa Ieyasu (1543–1616) pilietiniame kare sumušė savo konkurentus ir suvienijo Japoniją. Tuo pat metu jis sukūrė beveik 300 metų egzistavusią santvarką – Tokugawų giminės valdomą šiogunatą. Taip prasidėjo vadinamasis Edo periodas, kurį vainikavo krikščionių persekiojimas ir atsiribojimas nuo beveik viso aplinkinio pasaulio (leidžiama buvo atplaukti tik keliems olandų laivams ir tik į Nagasakio uosto teritoriją).

Edo periodo santvarka Japonijoje buvo feodalinė, o jos metu valstybės sostinė buvo perkelta į dabartinį Tokiją, kuris tada buvo vadinamas Edo. Formaliai aukščiausia valdžia priklausė imperatoriui ir jo dvarui. Imperatorius buvo prilyginamas dievybei, kurios skaistumo nederėjo teršti politika bei valstybės valdymu, taigi šiuo periodu de facto tikrasis valstybės valdovas buvo būtent šiogunas, kuris buvo viso labo ministras pirmininkas bei regentas. Būtent jam ir tik jam tiesiogiai pavaldūs buvo žemių valdytojai – kunigaikščiai (daimyo), valdę provincijas ir jose gyvenančius valstiečius.

Žemesnės kastos už valstiečius buvo prekeiviai, tarnautojai ir amatininkai. Tarsi rišamoji medžiaga visas šias socialines grupes jungė vadinamieji samurajai, kurie buvo ne tik atskiras luomas, orientuotas į karybą, bet ir savotiška profesija. Būti samurajumi reiškė ir tam tikrą socialinį statusą, ir išpažįstamus idealus, ir savotišką gyvenimo būdą. Samurajus gaudavo algą vien už priklausymą luomui. Šios kastos atstovai turėjo teisę nešioti jų statusą pabrėžiantį aksesuarą – kalaviją. Be to, tik samurajus, praradęs garbę, turėjo teisę gėdą nuplauti ritualine savižudybe seppuku.

Edo periodo pasaulis buvo apsaugotas nuo Vakarus kankinusių permainų vėjų bei svetimųjų invazijų, o kiekvienas ten gimdamas atsinešdavo aiškiai nurodytą vietą visuomenėje bei gyvenimo scenarijų. Tačiau net ši idilė baigėsi. 1853-iųjų liepą keturi JAV admirolo Matthew C.Perry (1794–1858) vadovaujami laivai pasiekė Japonijos krantus ir pareikalavo atverti sienas. Kitu atveju amerikiečiai ketino tą padaryti jėga.

Tekančios Saulės imperija buvo bejėgė prieš patrankomis ginkluotus ir vėjui nepavaldžius laivus. Buvo pasirašyta prekybos sutartis, o ta proga japonai gavo iš amerikiečių dovanų, tarp kurių buvo ir vaikams skirtas traukinio lokomotyvo modelis, itin sužavėjęs vietinius. Greitai kilo milžiniškas susidomėjimas vakarietiškomis technologijomis ir kitomis gyvenimo sritimis.

Tiesa, plūstelėjusios naujovės iš Vakarų sukėlė itin daug nerimo kai kuriems samurajų kastos atstovams. Pietvakarių Japonijos regionuose (Satsumoje, Choshu ir Tosa) šie žmonės sukūrė savo politinę grupuotę, pasivadinusią „Shishi“ (Aukštųjų tikslų žmonės), kurie niekino šiogunatą ir garbino imperatorių, tačiau pasisakė ir už „barbarų“ išvijimą. „Shishi“ nariai ėmė žudyti užsieniečius bei užpuolė vakariečių laivus ir greitai sulaukė atsako – bombardavimo.

Samurajų kalavijai buvo bejėgiai prieš „barbarų“ patrankas. Iš tiesų, ksenofobiškai nusiteikusių japonų nerimas buvo pagrįstas. Remiantis aplinkinių kraštų patirtimi, Japonijai grėsė kolonizavimas. Svarbu suvokti, jog samurajai buvo ir labiausiai išprusęs bei imlus naujovėms socialinis sluoksnis. Giliau mąstantys japonai suvokė, jog, norint išvengti Indijos bei Kinijos likimo, būtina įsisavini svetimšalių technologijas bei reformuoti valstybę. Prie šio požiūrio prisidėjo vienas svarbus žmogus – Yoshida Shoinas (1830–1859), intelektualas ir aktyvistas, aiškinęs, jog norint atsispirti užsieniečių įtakai būtina juos perprasti, ir įdiegęs naują idėją – „Japoniška dvasia+Vakarų technologijos“.

Tarp Y.Shoino pasekėjų buvo daugybė žmonių, kūrusių moderniąją Japoniją, įskaitant Ito Hirobumi (1841–1909), pirmąjį Japonijos ministrą pirmininką. Reformų ir izoliacionizmo priešprieša sutapo su imperatoriaus šalininkų ir šiogūnato puoselėtojų konfliktu. Galų gale įsivyravo anarchija ir žudynės, žinomos Boshino karo (1868–1869) pavadinimu.

Lemiamose kautynėse, padedant užsieniečiams, samurajaus Saigo Takamori (1828–1877) pajėgos sumušė šiogunato šalininkus, sunaikindamos feodalinę santvarką ir suteikdamos galią iki tol valdžios neturėjusiam imperatoriui. Į sostą sėdo 16-metis Meiji (1852–1912), savo pareigų atsisakiusio imperatoriaus Akihito (1933) prosenelis. Prasidėjo Meiji era – naujovių diegimo ir spartaus vystymosi laikotarpis. Pagrindinės naujojo imperatoriaus vyriausybės galvos buvo jauni 20–30 metų samurajai, kuriems iškilo sunki užduotis – sunaikinti savo pačių luomą (jo atstovų tuomet Japonijoje buvo beveik 2 mln.).

Situaciją komplikavo ne tik faktas, jog šiems žmonėms teko atsisakyti savo vaidmens visuomenėje, bet slėgė ir atlygio bei pensijų, taip pat kompensacijų klausimas. Tai privedė prie imperatoriaus šalininkų skilimo.

Jau minėtas S.Takamori, įsižeidęs, jog kiti vyriausybės nariai atmetė jo idėją užpulti Korėjos pusiasalį, išvyko į gimtinę ir pradėjo Satsuma maištą, trukusį nuo 1877 m. vasario 29-osios iki rugsėjo 24 d. Lemiamose kautynėse Saigo vadovaujami vyrai, ginkluoti kalavijais, puolė imperatoriaus pajėgas ir krito nuo šūvių. Sunkiai sužeistas Saigo atliko vadinamąjį seppuku. Šiemet rugsėjo 24-ąją sukanka 140 metų, kai mirė paskutinis tikras samurajus bei feodalinė Japonija.