Plunksnos virtuozų ir pseudomeistrų politikavimai

Jūsų dėmesiui – penkios garsenybės, tarp jų – žymūs rašytojai, kurie tapo politikais. O gal vertėtų sakyti, politikai, kurie padovanojo pasauliui ne vieną meno šedevrą?

1. Matthew Gregory Lewis (1775–1818). Didžiosios Britanijos rašytojas ir dramaturgas, kuris nuo 1796 iki 1802 metų reiškėsi dar ir kaip parlamento narys. Vis dėlto pats svarbiausias šio žmogaus palikimas yra gotikinio žanro romanas „Vienuolis“ („The Monk“, 1796), kurį autorius parašė sulaukęs vos dvidešimties.

Tai vienas įtakingiausių visų epochų romanų, be jokios abejonės, pralenkęs laiką. „Vienuolis“ yra niūrus gotikinis trileris, aprėpiantis temas, kurios šiandien nieko nebestebina, tačiau knygos pasirodymo metu turėjo daug ką šokiruoti, nes joje rašoma ir apie nekrofiliją, lyties keitimą, žudymą, seksualinę maniją, pedofiliją bei blogio jėgų garbinimą. Šis kūrinys visai neseniai buvo išleistas ir mūsų kalba, todėl norėdami pamatyti, kas vis dėlto cirkuliuoja politikų galvose, galite susipažinti su žymiąja klasika. Pasakysime tik tiek, jau geriau kai kurie politikai rašytų romanus, o ne taptų jų personažais.

2. Benjaminas Disraelis (1804–1881). Kita žymi persona iš Jungtinės Karalystės – B.Disraelis. Šio pono pavardė ne veltui panaši į semitų valstybės pavadinimą, nes jis ir buvo žydas. 1817 m. būsimasis ministras pirmininkas priėmė krikščionybę, o vėliau susidėjo su torių (konservatorių) partija, kuri jį ir atvedė į politiką. Daug ką darė Benjaminas Didžiosios Britanijos žmonių labui ir jos galiai užjūryje stiprinti, o, be kita ko, pasireiškė ir literatūroje. Šioje srityje svarbiausias B.Disraelio darbas – romanas „Sibilė arba dvi tautos“ („Sybil or Two Nations“, 1845 m.), liudijantis nuoširdų politiko susidomėjimą atotrūkiu tarp pasiturinčiųjų ir skurstančiųjų, taip pat nežmoniškomis darbininkų klasės gyvenimo sąlygomis, jų pilietinių teisių nebuvimu. Apie save šis ponas yra pasakęs: „Kai aš noriu paskaityti romaną, vieną jų parašau.“ („When I want to read a novel, I write one.“)

3. Gabriele‘is D‘Annunzio (1863–1938). Itin išskirtinė persona iš Italijos – poetas, žurnalistas, dramaturgas, kariškis ir politikas. Literatūroje Gabriele‘is visų pirma buvo poetas, o ne prozininkas. Sakoma, jog šis ponas rašydavo eilėraščius žąsies plunksna ant skėčių, o save patį įvardydavo ne tik lyrikos virtuozu, bet dar ir pranašu. Pirmojo pasaulinio karo metu šis Mesijas kovėsi danguje ir žemėje. Skraidydamas virš Vienos, jis iš lėktuvo mėtė propagandinius lankstinukus, o sausumoje, pasak kai kurių šaltinių, puolė austrų pajėgas su dviem pistoletais, įsikandęs peilį dantimis ir užsivilkęs besiplaikstantį apsiaustą.

Nieko keista, kad jis buvo apdovanotas už drąsą. Po karo Gabriele‘is pasiekė nušvitimą. Jam staiga pasirodė, kad dabartinis Kroatijos miestas Rijeka, kuris tuomet buvo vadinamas Flume, privaląs priklausyti Italijai. Gabriele‘is surengė žygį. Pasitelkęs žavesį, ekscentrišką elgesį ir kitus populistinius triukus, jis patraukė į savo pusę ne tik gyventojus, bet ir vietinius kariškius, taip laikinai tapdamas šio miesto valdovu. Vis dėlto, kaip nutinka dažnam populistui, ponas poetas pasirodė esąs visiškai niekam tikęs politikas ir galų gale jam teko trauktis. Dar Gabriele‘is žymus savo flirtu su Italijos fašistais. Na o labiausiai vertinamas G.D‘Annunzio prozos kūrinys – jo debiutinis darbas „Malonumų vaikas“ ( „Il Piciare“, 1889), o į mūsų kalbą yra išverstas jo trečiasis romanas „Nekaltasis“ („L‘innocente“, 1892).

4. Leonidas Brežnevas (1906–1982). Kas galėjo pagalvoti, jog Sovietų Sąjungos vadovas, pagarsėjęs prancūziškais bučiniais su kitais iškiliais sovietinio lagerio vyrais, yra dar ir didis literatūros virtuozas bei garsus savo epochos memuaristas? Jei istorija nemeluoja, jo trilogija „Mažoji žemė“ apdovanota V.Lenino literatūros premija, yra unikalus magiškojo realizmo pavyzdys, niekuo nenusileidžiantis Gabrieliaus Garcia Marquezo ir kitų šio žanro meistrų darbams. Kai kurių komunistų literatūros ekspertų nuomone, L.Brežnevo kūryba esą jungia Marcelijaus Prousto jausmingumą ir Jameso Joyce‘o trancendenciją, tačiau stilistikos žinovai tvirtina, kad draugo Leonido romaną, pfu, norėjome pasakyti dokumentinį opusą, veikiausiai rašė trys skirtingi autoriai, o gal ir pats generalinis sekretorius, apimtas skirtingų sąmonės būsenų. Keista, jis nelaimėjo nei Nobelio, nei Booker, nei Pulitzerio premijų – neatmetama, kad kažkas iš amerikiečių čia supainiojo meną su politika.

5. Jorge Mario Pedro Vargas Llosa (1936 m.). Tai dar vienas aukščiausios prabos deimantas iš Lotynų Amerikos. Peru žurnalistas, rašytojas, eseistas, profesorius bei, savaime suprantama, politikas, 2010 m. tapo Nobelio premijos laureatu. Žymiausi jo romanai – „Miestas ir šunys“ („La cludad y los perros“, 1963 m.), kuris Vakaruose kažkodėl pristatomas „Didvyrio laikas“ („The Time of the Hero“) pavadinimu, „Pasaulio pabaigos karas“ („La guerra del fin del mundo“, 1981) ir „Ožkos šventė“ („La fiesta del chivo“, 2000).

Mūsų skaitytojai turėjo progų mėgautis šio rašytojo darbais „Tetulė Chulija ir rašeiva" („La tia Julia y el escribidor“, 1977) bei „Bjaurios mergiotės išdaigos“ („Travesuras de la nina mala“, 2006). Kaip ir daugelis Pietų Amerikos intelektualų, M.V.Llosa jaunystėje sirgo ūmia marksistine psichoze, pasireiškusia buko Kubos revoliucijos ir Fidelio Castro garbinimo simptomais. Tačiau skirtingai nei čilietis Pablo Neruda, M.V.Llosa atsigavo ir dabar yra žinomas kaip neoliberalizmo atstovas, kas iš esmės yra tas pats kairuoliškumas, tik atskiestas nuosaikumu ir pagardintas lašeliu sveiko proto. 1990 m. šis plunksnos virtuozas netgi siekė Peru prezidento posto po centro dešinės partijos „Demokratinis frontas“ vėliava (Frente Democratico, sutrumpintai FREDEMO), tačiau pralaimėjo Alberto Fujimori’ui.

Ką čia bepridursi, mums apie Nobelio literatūros premijos laureatus lieka tik pasvajoti, o apie tokius, kurie dar bandytų tapti ir prezidentais, gal kada nors – kitame gyvenime.