Taksistai – lyg teroristai?

Nesu klaipėdietė, todėl bičiulė man patarė į Žardupės gatvę važiuoti įdomiu būdu: 11-ojo maršruto autobusu nuvykti iki galo, Jūrininkų prospekte išsikviesti taksi ir toliau jau važiuoti juo.

Taip ir padariau.

Prapliupo lyti. Bandžiau prisiskambinti į vieną taksi įmonę, bet išgirdau, kad ji neturi laisvų mašinų pasiųsti į pietinę miesto dalį.

Kitokio numerio neturėjau ir užėjau į degalinės kavinę. Ten dirbančios moterys patarė paskambinti numeriu, prasidedančiu trejetu...

Jauna operatorė atsiliepė nepaprastai šiurkščiai. Nors mano balsas išduoda, kad esu senyvo amžiaus, ji iškart pradėjo rėkti: "Adresą duok! Adresą!"

Pasakiau, kad esu ne klaipėdietė, labai detaliai pasakiau, kur randuosi, bet ji užsispyrusi reikalavo pasakyti konkretų adresą. Grįžau atgal į degalinę, sužinojau ir operatorei pasakiau pagaliau tą adresą. Liepė laukti. Laukiau.

Atvažiavo automobilis. Vairuotojas, užuot pasisveikinęs, iškart drėbė: "Kur važiuoji?"

Pasakiau, kad noriu nuvykti į Žardupės gatvę. Tai baisiai supykdė taksistą, jis pradėjo rėkti, kad į kaimą nevažiuoja.

Bandžiau paaiškinti, kad oficialiai tai yra miestas. Pradžioje kalbėjau gražiuoju, bet vėliau teko ir man pakelti balsą, bet tikrai keiksmažodžių nevartojau.

Tas vyras iš manęs tiesiog tyčiojosi, esą iš kažkur atsitrenkusi boba nežinia kur važiuosianti, kad ten esąs purvas, kad jis turi teisę manęs nevežti.

Toks pokalbis vyko man jau įsėdus į automobilį.

Taip, švelniai tariant, kalbėdamiesi nuvažiavome iki Jūrininkų prospekto. Staiga jis sustojo prie šaligatvio ir suriko: "Lipk lauk!"

Man užtraukė kvapą, bet greitai atsipeikėjau ir paklausiau, ką jis darys, jei aš visgi nelipsiu. Jis toliau rėkte rėkė, kad dirbdamas privačioje įmonėje turi teisę nevažiuoti į Žardupės gatvę.

Tada sukilo nervai ir man. Pareiškiau jam, kad esu ne vietinė, oras bjaurus, maždaug numanau, kiek kilometrų yra iki ten, kur noriu nuvykti, o jis gi mato, kokio esu amžiaus.

Paprašiau elgtis mandagiau. Jis toliau varė savo litaniją. Nebežinodama, ką dar pasakyti, pagrasinau, kad paskambinsiu 112.

Jis įjungė variklį ir pradėjo važiuoti. Mane išpylė prakaitas, persigandau, kas čia dabar bus, ir toliau tylėjau.

Galiausiai įvažiavome į tą gatvę ir jokio siaubo ten neišvydau. Tai yra žvyruota gatvė, buvo ir duobučių, bet iki pat namo, kurio man reikėjo, nei užklimpome, nei mašina apsitaškė.

Kai jau buvome įpusėję kelionę, bandžiau vairuotojo klausti, kodėl jis taip nenorėjo važiuoti. Jis vėl kartojo, kad privatininkai turi teisę nevežti.

Man vis tiek neaišku, kodėl to man nepaaiškino dispečerė. Pagrindinis argumentas, kad grįžęs vairuotojas bus priverstas plauti mašiną.

Man vis dar nesuprantama, ar tai yra keleivio problema?

Esu girdėjusi, kad taksi vairuotojai tokiu būdu terorizuoja keleivius, kuriems reikia nuvažiuoti į miesto pakraščius, kad išluptų daugiau pinigų.

Beje, mane vežęs vairuotojas nebuvo įjungęs taksometro. Bijojau apie tai net užsiminti, kad manęs neišmestų vidury laukų tuo metu, kai iš dangaus pylė kaip iš dušo.

Jaučiausi baisiai įžeista ir pažeminta tokio nepažįstamo vyro elgesio. Likau lyg purvais apdrabstyta.

Mano supratimu, visa tai yra didžiulė problema, kuri turėtų būti aktuali ir klaipėdiečiams.