Visa tiesa apie taršą Klaipėdos mieste

Klaipėdos mieste ypatingai didelė kietųjų dalelių tarša pasitaiko prie pramonės ir transporto įmonių esant ilgalaikiam sausam orui, o taip pat prie pagrindinių kelių (kartu su CO ir kitomis dujomis), kur susidaro transporto grūstys.

Tai yra neišvengiamas  procesas, kadangi per metus yra „sunešiojama“ iki kelių tūkstančių tonų padangų medžiagos ir asfalto, kurie pavirsta į dulkes (smulkias kietas daleles) ir sausu oru vėjas jas išnešioja gana plačiai. Tačiau kalbant apie mašinų padangų ir asfalto skleidžiamas kietąsias daleles tikrovė dažniausiai nutylima, kadangi visi vairuojantys esame šios taršos dalyviai. Iki šiol nėra atrasta efektyvių priemonių ir būdų šiai taršai suvaldyti.

Tuo pat metu pramonė, ypatingai uosto krovos bendrovės, yra matomos. Ir labai lengvai nurodomos kaip teršėjos, nes yra kam pateikti pretenzijas. Kaip skelbiama spaudoje, taršos normos kietosiomis dalelėmis Šilutės plente yra viršijamos keletą kartų dažniau negu Vitės kvartalo rajone. Tačiau šios miesto dalies gyventojai neužtveria kelių ir nestabdo eismo, nes supranta, kad nukentėtų  miestas  ir asmeniškai kiekvienas.

Žinoma, visi norime gyventi ten, kur yra švaresnė ir gražesnė aplinka, pavyzdžiui, Kuršių Nerijoje, bet tuo pat metu bendrovėms ir žmonėms reikia pajamų. Didžiausios pajamos uždirbamos mūsų mieste pramonės ir transporto sektoriuje. Jos leidžia diegti mažiau taršias technologijas, žmonėms  geriau gyventi, bendrovėms dirbti efektyviai ir konkurencingai.

Kalbant apie uostą, reikėtų nepamiršti, kad krovinių srautai veikiami didelės konkurencinės kovos tarp kaimyninių uostų.  Panašūs kroviniai kaip ir Klaipėdos krovos terminaluose kraunami  praktiškai visuose rytinės Baltijos jūros uostuose, dažniausiai atviru būdu.

Klaipėdos uoste paruošta ilgalaikė krovos programa, numatanti perkelti taršius krovinius į Smeltės pusiasalį, pritaikant pusiau uždaras technologijas (uždaros technologijos taikomos kraunant skystus krovinius). Įgyvendinant šį tikslą labai svarbu, kad suplanuotuose veiklos pokyčiuose lygiagrečiai dalyvautų Uosto direkcija, projektuojanti ir statanti infrastruktūrą, Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos, diegianti pažangias krovinių saugojimo ir krovos technologijas, statanti sandėlius, o taip pat ir Klaipėdos miesto savivaldybė, derinanti projektavimo ir statybos dokumentus. Pažangioms technologijoms įsigyti reikalingos didelės investicijos ir bendrovės jas gali taikyti  tik dirbdamos, išlaikydamos esamus, nelengvai atitrauktus nuo konkurentų,  krovinių srautus ir pritraukdamos  kitokių  krovinių kiekius.

Spaudoje ir diskusijose kartais „peršama“ mintis atsisakyti kai kurių krovinių. Tai nebūtų geras sprendimas. Patirtis rodo, kad kažko atsisakius, vėliau tą krovinį susigrąžinti beveik neįmanoma. Klientas nelauks, kol bus pastatytas naujas terminalas, jis perkels krovinį į kitą uostą. Tokiu būdu pasirengimo keltis į kitą teritoriją laikotarpiu pajamų netektų bendrovės, kurioms reikalingos lėšos naujoms technologijoms, Uosto direkcija, iš laivų rinkliavų statanti infrastruktūrą,  ir miesto biudžetas. Nes sumenkus krovos apyvartai, mažėtų darbo vietų (nė viena bendrovė nelaiko darbuotojų, jeigu jiems nėra darbo), o kartu – fizinių asmenų pajamų mokesčių, kurių gausa kuria miesto gerovę. Taigi akivaizdu, kad dėl neapgalvotų sprendimų ir staigių veiksmų nukentėtų visi  klaipėdiečiai.