268 puslapiai neatsakytų klausimų

Šių metų Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatės Gabijos Grušaitės romano "Stasys Šaltoka: vieneri metai" pagrindinis personažas Stasys (atkurtas iš mūsų epizodinių pasirodymų socialinėje erdvėje) – šiandienos žmogus. Jo gyvenimas gražus, sėkmingas, įdomus ir svarbiausia – "visanavertis". Lygiai toks, kokiu žavimės socialiniuose tinkluose: 1 000 ir vienas rytas oro uosto laukimo salėje (nes juk reikia, kad kažkas suskaičiuotų kiek kartų kilai ir leidaisi); jaukios akimirkos kartu su geriausia drauge (-u) prie latės puodelio, madingoje šokoladinėje (kam???); dar būtinai pašėlęs vakaras alternatyvaus atlikėjo koncerte (nes privaloma pranešti, kad tavo muzikinis skonis tikrai geras); kartą (ar keletą) per metus – atostogų fotosesija (smulkmeniškai fiksuojant kiekvieną momentą ir atsakingai jį ženklinant grotažymėmis).

Ir pati tai darau, ir seku tuos, kurių gyvenimų paveikslėliai man labai gražūs. Tačiau – kam visa tai? O Stasys... Jis mėgaujasi.

Tarptautinės Vilniaus knygų mugėje vykusiame knygos "Stasys Šaltoka: vieneri metai" pristatyme dalyvavo leidyklos "Lapas" vadovė Ūla Ambrasaitė, knygos autorė G.Grušaitė, reklamos agentūros skaitmeninių sprendimų ir turinio skyriaus vadovė, dainininkė Dovilė Filmanavičiūtė ir architektas Andrius Ropolas. "Lapas" G.Grušaitės romaną išleido dar pernai rupgpjūtį ir iki šiol nebuvo jokio oficialaus knygos pristatymo. Kodėl? "Tai knyga, prie kurios norisi pasikviesti žmones pokalbio apie tai, kokius save jie pamato, atpažįsta romane", – sakė Ū.Ambrasaitė.

Kas įvyksta žmogaus galvoje ir širdyje, kai jis priartėja prie 30-ies? Jausmas toks, tarsi bandytum save pagimdyti iš naujo. Procesas skausmingas, sunkus ir varginantis. Anot D.Filmanavičiūtės, kai sukanka 30, pradedi intensyviai galvoti: Kas tu? Ką tu darai? Kur eini? Tave ištinka "Stasys Šaltoka".

"Ilgą laiką gyvenau užsienyje. Dirbau Londone, tačiau viskas užkniso ir išvažiavau į Pietryčių Aziją, o po to sugrįžau į Lietuvą. Nesu 20-metis ir negaliu taip greitai į viską reaguoti, visko keisti. Kai tau 30, patenki į egzistencinę krizę: nori kažką pakeisti, bandai tai daryti, tačiau tu juk nežinai, ką tu keiti", – patirtimi pasidalijo architektas.

Rodos, marias laiko praleidai pažindamas pasaulį ir kurdamas save, ir šiandien turėtum jau šiek tiek didžiuotis, nes įgyta patirtis leidžia pajusti savo vertę, tačiau viskas, ką jauti, tėra  abejingumas su doze nevisavertiškumo. Nes visi aplinkui jau kažką turi (stabilų darbą, šeimą, kotedžą ir t.t.), o tu – "freelancinanti" būtybė su dvasingais siekiais.

"Ateina metas, kai užsinori viską mesti ir išvažiuoti. Tačiau nedrįsti. Lieki savo kasdienybėje, apsimesdamas geresnis, sėkmingesnis, laimingesnis ir t.t. O kodėl to nepadarai? Reikėtų vieną rytą imti ir atsikelti su atsakymu į šį klausimą", – drąsino D.Filmanavičiūtė.

Stasys – tarsi išgrynintas savo kartos (kartos, kuri gimė keleri metai iki Lietuvos nepriklausomybės) deimantas, kurio briaunose atsispindi kiekvienas "be kelių minučių trisdešimtmetis".

Tačiau egzistencinės problemos kyla ne tik tada, kai kažko neturi. Stasio atveju – turėdamas per daug ir vaikščiodamas paviršiais, sulaukęs 29-erių jis kažko pristinga ir pradeda ieškoti.

Stasys – tarsi išgrynintas savo kartos (kartos, kuri gimė keleri metai iki Lietuvos nepriklausomybės) deimantas, kurio briaunose atsispindi kiekvienas "be kelių minučių trisdešimtmetis". Tačiau romano autorė sako: "Norėjosi išrašyti tai, kaip gyvenau, kaip norėjau gyventi, išsakyti vidinio susvetimėjimo jausmą, tačiau romanas nėra autobiografinis. Noriu, kad visi jame atrastų dalį savęs."

Stasio gyvenimas Londone, Niujorke, Malaizijoje iš šalies atrodo nuostabus: kiekvieną dieną vis nauji nuotykiai, kuriais malonu dalytis socialiniuose tinkluose. Anot A.Ropolo, gyvenant užsienyje, lengva susikurti gražų paviršinį gyvenimą, tačiau gylio jame niekada nebus, nes šeima, draugai, istorija, tradicijos pasilieka Lietuvoje. Nuolat keiti lokacijas, atrandi naujus taškus, kuriuose laikinai jautiesi laimingas, tačiau niekaip nesusikuri visaverčio gyvenimo. Ir vis dėlto tai nėra knyga apie visą Stasio gyvenimą. Ji – apie tam tikrą jo gyvenimo fazę. Nėra blogai, jei šioje fazėje kažkas iš jūsų vaikšto paviršiumi. Tai laikina.

Stasio sau keliami klausimai priremia prie sienos. Galbūt, jei jie būtų užrašyti tvarkinga, tasyklinga lietuvių kalba, atrodytų, kad plevena kažkur aplink, tačiau G.Grušaitė, D.Filmanavičiūtės žodžiais, "vidinę savijautą pavertė leksika". G.Grušaitę ji vadino naujuoju Antanu Škėma. Ji – žmogus, kuris skaityti privers jaunąją kartą – žmones, ne tik nebeskaitančius, neberašančius, bet ir nenorinčius žiūrėti į akis, nenorinčius klausytis, kalbėtis, netgi konfliktuoti. Romanas – tarsi feisbukas, tik surašytas knygos puslapiuose, todėl, anot D.Filmanavičiūtės, romano kalba yra įprasta, suprantama jaunajai kartai.

Ir galbūt toji karta, vieną rytą nubudusi, ras atsakymus.