Aguonų ašarų sapnai

Tai prasidėjo XVIII a. pabaigoje. Tuo metu europiečiai vis labiau skverbėsi į pačius egzotiškiausius žemės kampelius, o Kinija juos ypač domino, mat šioje valstybėje gaminamos prabangos prekės (arbata, porcelianas ir šilkas) nuo seno jaudino Vakarų miesčionis.

Tačiau europiečiams kelyje į išsvajotąją rinką iškilo dvi kliūtys. Pirmoji – eiliniai kinai visiškai nesidomėjo vakarietiškais žaisliukais, tad Kinijos valdžia pareikalavo už savo prekes atsiskaityti išimtinai sidabru. Antroji – vakariečiams prekiauti buvo leidžiama vos viename Kantono uoste (dabartinis Guangdžou).

Siekiant subalansuoti Europos šalių ekonomiką, buvo būtina surasti stebuklingą prekę, kuri itin sudomintų kinus. Ja tapo "aguonų ašaros". Prapjovus specialios aguonos (lot. papaver somniferum) galvutę, iš šios ima varvėti skysta lipni košė, kuri sukietėjusi tampa panaši į medų. Maždaug 12 proc. šio produkto turinio sudaro alkaloidas morfinas, gebantis iškreipti skausmo pojūtį, sukelti euforiją ir nugramzdinti į gilų sapnų pasaulį.

"Aguonų ašaros", dar žinomos opiumo vardu, to meto Kinijoje nebuvo naujovė. Teigiama, kad į šias žemes jis buvo atgabentas dar Tangų dinastijos laikais (618–907). Daugelį šimtmečių kinų gydytojai savo pacientams duodavo opiumo nuoviro, tačiau piktnaudžiavimas juo rekreaciniais tikslais Kinijoje pradėjo plisti tik XV a.

Dar po dviejų šimtų metų opiumą vis dažniau imta maišyti su tabaku bei kimšti į pypkes. Būtent tada pirmą kartą rimtai prabilta apie jo sukeliamą priklausomybę. 1729 m. Kinijos valdžia opiumo vartojimą bei prekybą oficialiai uždraudė, tačiau, nepaisant to, jo vartojimas ne tik nenutrūko, tačiau ir ėmė augti.

Pirmoje XIX a. pusėje Kinijos kvaitulio mėgėjus ėmė pasiekti britų Rytų Indijos kompanijos (East India Company) nelegaliai tiekiamas opiumas. Šis išgautas iš Indijos teritorijoje užaugintų aguonų buvo kur kas stipresnis už ankščiau kinų vartotąjį. Jis pasižymėjo pastebimai "kokybiškesniais" pojūčiais ir sukeldavo daug stipresnę priklausomybę. To pakako, kad šalyje, net ir turinčioje nemažai patirties kvaišalų srityje, per itin trumpą laiką "aguonų ašaros" išplistų visuose socialiniuose visuomenės sluoksniuose.

1839 m. Kinijos valdžia paskelbė karą narkotikų prekeiviams, imperatorius kovoti su kvaišalų kontrabanda paskyrė pareigūną Lin Zexu (1785–1850), kurio žmonės kratų metu konfiskavo opiumo už 2 mln. svarų.

Tų pačių metų liepą būrys girtų britų jūrininkų, išlipusių Kauluno gyvenvietėje (dabar vienas Honkongo rajonų), užmušė vietinį kiną ir išniekino budistų šventyklą. Šis chuliganizmo protrūkis sukėlė rimtą diplomatinį konfliktą tarp Kinijos bei Didžiosios Britanijos. Vėliau Kinijos valdžia išleido doktriną, tvirtinančią, kad joks užsienietis negalės prekiauti jų žemėje, kol pats prisieks laikytis šios šalies įstatymų.

Britų laivo "Thomas Coutts‘s" savininkams sutikus laikytis Kinijos doktrinos, Didžiosios Britanijos atstovai įsakė karališkajam laivynui užblokuoti Perlų upės žiotis. 1839 m. lapkričio 3 d. į Kantoną įplaukti bandęs kitas laivas "Royal Saxon" buvo "pasveikintas" saviškių ugnimi. Kinų laivai, bandę apsaugoti svetimšalius, buvo sunaikinti.

Per dvejus su puse metų kuklesnės, bet modernesnės ir geriau aprūpintos britų pajėgos visiškai sumušė Kinijos imperatoriaus karius jūroje ir sausumoje, o užgrobusios ne vieną miestą bei fortą privertė nusižeminti monarchą Daoguangą (1782–1850). 1842 m. rugpjūčio 29 d. pasirašyta Nankino sutartis, kuria Didžiajai Britanijai buvo atidaryti net penki uostai bei užtikrintas "mėgstamiausio prekybos partnerio" statusas, suteikiantis jos piliečiams išskirtinių teisių.

Taip pat šia sutartimi Honkongo sala "visiems laikams" buvo perleista Didžiajai Britanijai, o Kinijos valdžia įsipareigojo per trejus metus sumokėti 21 mln. dolerių vertės reparacijas. Beveik tuo pat metu Kinijos valdžia patyrė ir kitų valstybių – Prancūzijos bei JAV spaudimą, o per 12 metų britų reikalavimai labiau išaugo (reikalauta atverti visą Kinijos rinką, legalizuoti opiumo prekybą, leisti britų ambasadoriui apsigyventi Pekine, įteisinti sutarčių anglų kalba viršenybę kinų kalbos atžvilgiu ir t. t.).

1856 m. spalį kilus konfliktui dėl laivo "Arrow", atplaukusio iš Honkongo, kurio įgulą Kinijos valdžia kaltino piratavimu bei kontrabanda, karo veiksmai vėl atsinaujino. Šį kartą prie Didžiosios Britanijos prisijungė dar ir Prancūzija. Oficialus pretekstas – misionieriaus Auguste‘o Chapdelaine‘o (1814–1856) mirtis. Kinijos valdžia jį kaltino ryšiais su Taipingų sukilėliais ir nuteisė mirties bausme. Šios belaukiant, jį veikiausiai nužudė kiti kaliniai.

Modernesnėms britų bei prancūzų pajėgoms traiškant kinų karius ir užimant miestus bei fortus vieną po kito, naujasis imperatorius Xianfengas (1831–1861) buvo priverstas pasirašyti dar labiau žeminančią 1858 m. Tiandzino sutartį. Šį kartą Kiniją "numelžė" ne tik Didžioji Britanija, bet ir JAV, Prancūzija bei Rusija.

Tais pačiais metais Rusija su Kinija pasirašė papildomą Aiguno sutartį, kuria buvo perimtas kairysis Amūro upės krantas. 1860 m. liepą čia įkurta gyvenvietė, mūsų dienomis žinoma Vladivostoko vardu.

Imperatorius Xianfengas, kurstomas savo patarėjų bei sugulovės (vėliau tapusios imperatoriene Cixi (1835–1908), delsė ratifikuoti Tiandzino sutartį, tad karo veiksmai atsinaujino.

1860 m. rugsėjo 21 d. kautynėse prie Aštuonių mylių tilto britų ir prancūzų kariai sumušė gerokai gausesnes imperatoriaus pajėgas, kuriose buvo ir elitinis mongolų kavalerijos pulkas. Spalio 6 d. europiečiai įžengė į Pekiną. Čia jie ne tik plėšikavo, bet ir padegė imperatoriaus vasaros rezidenciją.