Apie darbą ir dalyvavimą kuriant pasaulį

Darbas su šalutiniu poveikiu

Netiesa, kad Dievas užbaigė kurti pasaulį. Visai ne! Jis sukūrė žmogų, kad su juo kartu galėtų kurti pasaulį. Ar čia Dievas smaginasi kaip kokiame nors kompiuteriniame žaidime, kur nepatikus gali viską ištrinti: tipo – TVANAS? Nori kvailelių, kurie kaip marionetės vykdytų jo valią... na, o jei nevykdo – visaip juos pakankina, kad apsigalvotų? Nežinau. Kiekvienam žmogui reikia susigalvoti savo paaiškinimą, savo prasmę. Visi lygiai turi teisę turėti kokį nori supratimą apie savo darbą ir gyvenimą. Kas kaip nori, tas taip ir dirba.

O man labai gera dalyvauti kuriant pasaulį. Tą rytą, kai uždariau duris, atėjo didelis džiaugsmas – taigi einu į savo darbuką, kaip visi žmonės, milijardai žmonių... Na, gerai, mano skyriuje dirba virš dešimties žmonių, įstaigoje – keli šimtai, betgi įstaiga ne pati dėl savęs, ji – Lietuvos dalis. Labai jau visi susiję, regis. Taigi einu kurti pasaulio. Labai konkrečiai. 8 valandas darbuotis. Yra užduotys, kurias turiu padaryti, kad įskaitytų, jog aš dirbu, ir gaučiau algą. Bet tai man per nuobodus žaidimas.

Yra ir kitas lygis: užduočių prasmingumas – kad įdėčiau širdį, matyčiau žmogų, kuriam ir dėl kurio dirbu. O čia jau daug įdomiau! Ir atlygis kitas: pasitenkinimas, prasmė, vertė, orumas ir daug kitų dalykų. Juk kiekvienas gali su meile įsukti lemputę, išklausyti pacientą, surašyti dokumentą. Pagal tai ir pasitenkinimas. Kiti gaus tik atlyginimą pinigais. O čia dar ir kitas dalykas – šalutinis poveikis.

Čia suteikia jėgų pirmo lygio užduotims atlikti ir meilės antro lygio žaidimams, o kur dar džiaugsmas – be medalių ir ne dėl premijų.

Skirtingi lygiai

Jei aš gerai nusiteikusi, bandau ką nors sukurti, tai paveikia kitus. Man žymiai lengviau ir smagiau dirbti su kolega, kuris yra sąžiningas, darbštus, reiklus sau ir dar su humoru. Nes ir aš tokia noriu būti. Man nelabai pavyksta, bet mokausi.

O tas, kuris ateina atsėdėti... geriau sėdėtų kitame kabinete. Mat jis labai gerai sugalvojęs, kodėl jam nereikia, negalima ar neįmanoma papildomai pasikrutinti dėl bendro reikalo. Greičiausiai ir man tai daryti būtų griežčiausiai draudžiama šalia sėdint. Bet čia jau jo apsisprendimas. Mane traukia prie tų, kurie turi humoro jausmą ir yra sąžiningi. Nes aš juk nenoriu atsėdėti, aš noriu darbuotis, bendrauti, mylėti.

Yra dar vienas lygis. Tas kur kartu su Kūrėju. Tas, kuriame sekmadienius švenčia ne dėl to, kad močiutė taip išmokė, bet todėl, kad supranta, jog dalyvauja kuriant pasaulį, o be Kūrėjo nei jėgų, nei išminties neužteks. Be to, gera tą dieną sustoti ir pasidžiaugti, kaip gražiai kartu su Kūrėju pasaulį kuriame. Kartais būtina paprašyti, kad jis kokią kliūrką ištaisytų, bet tikrai norisi padėkoti, kad priėmė į daugiafunkcį nuotykį, kuriame visko visiems apsčiai yra.

Šiame lygyje vyksta nuostabūs dalykai. Čia suteiūkia jėgų pirmo lygio užduotims atlikti ir meilės antro lygio žaidimams, o kur dar džiaugsmas – be medalių ir ne dėl premijų. Mūsų visi pasaulio sukūrimai – su klaidomis, netobuli. Tokie ir turi būti. Kas nenori žaisti šiame lygyje, tenka pačiam būti dievuku ir reikalauti tobulumo ir savęs, ir kitų, nors tai jau labai pavojinga liga.

Akmenskaldžių patirtys

Man pasisekė netyčia. Aš turiu Dievą, kuris – viso darbo Architektas ir Ištobulintojas. Tiksliau, jis mane turi. Jis viską kuria, o man nereikia žinoti jo projekto, užtenka savo dalį atlikti su meile.

Įdomiausia, kad tie, kurie dirba skirtinguose lygiuose, vieni kitus atpažįsta. Iš akių spindėjimo, pokalbio ir bendrai atliekamos pirmos užduoties.

Kartais pasaulio kūrėjai susipeša, akys nebespindi, bet kokio lygio užduotys nebesiseka ir iš viso sulūžta kokia nors vidinė galia, kuri motyvuoja eiti į darbą. Aš žinau, ko paprašyti, kad pataisytų. Ir esu be galo dėkinga kiekvienam, kuris irgi kuria Lietuvą, pasaulį. Kuris kolektyve ne tik moka prisidėti pinigais prie bendro reikalo, bet ir uoliai užsiimdamas psichine higiena. Ir pagalvoja, kaip žodžiais bei veiksmais gali prisidėti kurdamas aplinką, tinkamą jaustis taip, kaip tada, kai Dievas kūrė pasaulį.

Paprastai sakant, yra tokia Bruno Ferrero istorija. Viduramžiais vienas piligrimas keliavo į šventą miestą. Viena popietę besileisdamas nuo kalno nakvynės į pakelės miestelį sutiko dirbančius akmenskaldžius. Priėjęs prie pirmojo piligrimas su užuojauta paklausė: "Ką darai?" "Nematai? – atšovė anas piktai – Kaip vergas dirbu už kelis skatikus."

Piligrimas pakraipęs galvą nuėjo toliau. Netoliese darbavosi ir kitas akmenskaldys, taip pat išvargęs ir dulkinas, piligrimas ir jo pasiteiravo, ką darąs. "Nematai? Darbuojuosi visą dieną ir taip galiu išmaitinti savo šeimą", – ramiai atsakė darbininkas.

Piligrimas keliavo toliau, netrukus pastebėjo dar vieną akmenskaldį, ne mažiau išvargusį už pirmuosius du, tik kažką romiai niūniuojantį. Jo taip pat paklausė, ką jis veikiąs. "Nematai? – nusišypsojo žmogus, su pasididžiavimu pažvelgęs į miestelyje kylantį statinį. – Statau katedrą."

Visi trys dirbo tą patį darbą. Bet vis dėlto ne tą patį.