Apie darbą ir dalyvavimą kuriant pasaulį

Aš žinau, kaip Dievas jautėsi, kai kūrė pasaulį. Ne vienus metus dirbusi kartą išeidama į darbą uždariau namų duris ir supratau, kam žmogus eina į darbą. Tikrai. Supratau, kas ten prirašyta toje pasakoje apie pasaulio sukūrimą, apie žmogų ir jo nuopuolį. Visai netikėtai.

Darbas su šalutiniu poveikiu

Netiesa, kad Dievas užbaigė kurti pasaulį. Visai ne! Jis sukūrė žmogų, kad su juo kartu galėtų kurti pasaulį. Ar čia Dievas smaginasi kaip kokiame nors kompiuteriniame žaidime, kur nepatikus gali viską ištrinti: tipo – TVANAS? Nori kvailelių, kurie kaip marionetės vykdytų jo valią... na, o jei nevykdo – visaip juos pakankina, kad apsigalvotų? Nežinau. Kiekvienam žmogui reikia susigalvoti savo paaiškinimą, savo prasmę. Visi lygiai turi teisę turėti kokį nori supratimą apie savo darbą ir gyvenimą. Kas kaip nori, tas taip ir dirba.

O man labai gera dalyvauti kuriant pasaulį. Tą rytą, kai uždariau duris, atėjo didelis džiaugsmas – taigi einu į savo darbuką, kaip visi žmonės, milijardai žmonių... Na, gerai, mano skyriuje dirba virš dešimties žmonių, įstaigoje – keli šimtai, betgi įstaiga ne pati dėl savęs, ji – Lietuvos dalis. Labai jau visi susiję, regis. Taigi einu kurti pasaulio. Labai konkrečiai. 8 valandas darbuotis. Yra užduotys, kurias turiu padaryti, kad įskaitytų, jog aš dirbu, ir gaučiau algą. Bet tai man per nuobodus žaidimas.

Yra ir kitas lygis: užduočių prasmingumas – kad įdėčiau širdį, matyčiau žmogų, kuriam ir dėl kurio dirbu. O čia jau daug įdomiau! Ir atlygis kitas: pasitenkinimas, prasmė, vertė, orumas ir daug kitų dalykų. Juk kiekvienas gali su meile įsukti lemputę, išklausyti pacientą, surašyti dokumentą. Pagal tai ir pasitenkinimas. Kiti gaus tik atlyginimą pinigais. O čia dar ir kitas dalykas – šalutinis poveikis.

Čia suteikia jėgų pirmo lygio užduotims atlikti ir meilės antro lygio žaidimams, o kur dar džiaugsmas – be medalių ir ne dėl premijų.

Skirtingi lygiai

Jei aš gerai nusiteikusi, bandau ką nors sukurti, tai paveikia kitus. Man žymiai lengviau ir smagiau dirbti su kolega, kuris yra sąžiningas, darbštus, reiklus sau ir dar su humoru. Nes ir aš tokia noriu būti. Man nelabai pavyksta, bet mokausi.

O tas, kuris ateina atsėdėti... geriau sėdėtų kitame kabinete. Mat jis labai gerai sugalvojęs, kodėl jam nereikia, negalima ar neįmanoma papildomai pasikrutinti dėl bendro reikalo. Greičiausiai ir man tai daryti būtų griežčiausiai draudžiama šalia sėdint. Bet čia jau jo apsisprendimas. Mane traukia prie tų, kurie turi humoro jausmą ir yra sąžiningi. Nes aš juk nenoriu atsėdėti, aš noriu darbuotis, bendrauti, mylėti.

Yra dar vienas lygis. Tas kur kartu su Kūrėju. Tas, kuriame sekmadienius švenčia ne dėl to, kad močiutė taip išmokė, bet todėl, kad supranta, jog dalyvauja kuriant pasaulį, o be Kūrėjo nei jėgų, nei išminties neužteks. Be to, gera tą dieną sustoti ir pasidžiaugti, kaip gražiai kartu su Kūrėju pasaulį kuriame. Kartais būtina paprašyti, kad jis kokią kliūrką ištaisytų, bet tikrai norisi padėkoti, kad priėmė į daugiafunkcį nuotykį, kuriame visko visiems apsčiai yra.

Šiame lygyje vyksta nuostabūs dalykai. Čia suteiūkia jėgų pirmo lygio užduotims atlikti ir meilės antro lygio žaidimams, o kur dar džiaugsmas – be medalių ir ne dėl premijų. Mūsų visi pasaulio sukūrimai – su klaidomis, netobuli. Tokie ir turi būti. Kas nenori žaisti šiame lygyje, tenka pačiam būti dievuku ir reikalauti tobulumo ir savęs, ir kitų, nors tai jau labai pavojinga liga.

Akmenskaldžių patirtys

Man pasisekė netyčia. Aš turiu Dievą, kuris – viso darbo Architektas ir Ištobulintojas. Tiksliau, jis mane turi. Jis viską kuria, o man nereikia žinoti jo projekto, užtenka savo dalį atlikti su meile.

Įdomiausia, kad tie, kurie dirba skirtinguose lygiuose, vieni kitus atpažįsta. Iš akių spindėjimo, pokalbio ir bendrai atliekamos pirmos užduoties.

Kartais pasaulio kūrėjai susipeša, akys nebespindi, bet kokio lygio užduotys nebesiseka ir iš viso sulūžta kokia nors vidinė galia, kuri motyvuoja eiti į darbą. Aš žinau, ko paprašyti, kad pataisytų. Ir esu be galo dėkinga kiekvienam, kuris irgi kuria Lietuvą, pasaulį. Kuris kolektyve ne tik moka prisidėti pinigais prie bendro reikalo, bet ir uoliai užsiimdamas psichine higiena. Ir pagalvoja, kaip žodžiais bei veiksmais gali prisidėti kurdamas aplinką, tinkamą jaustis taip, kaip tada, kai Dievas kūrė pasaulį.

Paprastai sakant, yra tokia Bruno Ferrero istorija. Viduramžiais vienas piligrimas keliavo į šventą miestą. Viena popietę besileisdamas nuo kalno nakvynės į pakelės miestelį sutiko dirbančius akmenskaldžius. Priėjęs prie pirmojo piligrimas su užuojauta paklausė: "Ką darai?" "Nematai? – atšovė anas piktai – Kaip vergas dirbu už kelis skatikus."

Piligrimas pakraipęs galvą nuėjo toliau. Netoliese darbavosi ir kitas akmenskaldys, taip pat išvargęs ir dulkinas, piligrimas ir jo pasiteiravo, ką darąs. "Nematai? Darbuojuosi visą dieną ir taip galiu išmaitinti savo šeimą", – ramiai atsakė darbininkas.

Piligrimas keliavo toliau, netrukus pastebėjo dar vieną akmenskaldį, ne mažiau išvargusį už pirmuosius du, tik kažką romiai niūniuojantį. Jo taip pat paklausė, ką jis veikiąs. "Nematai? – nusišypsojo žmogus, su pasididžiavimu pažvelgęs į miestelyje kylantį statinį. – Statau katedrą."

Visi trys dirbo tą patį darbą. Bet vis dėlto ne tą patį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kauniete

kauniete portretas
Abejotina ;ar kasnors turi naudos[dvasines!]] is tos moters ishblashkytu paistalu?!!
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

  • Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje
    Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje

    Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl &Scaro...

  • Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame
    Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame

    Manau, kad kiekvienas žmogus tai galėtų pritaikyti sau, prisimindamas anapilin iškeliavusius artimus žmones ir nepanaudotą laiką bendravimui su širdžiai mielais. Bet šiandien ne apie tai. ...

    1
  • Kai net ir galvai reikia renovacijos
    Kai net ir galvai reikia renovacijos

    Atšyla oras, pakyla noras. Visų pirma, ginčytis, piktintis ir leisti žvygauti emocijoms dėl šildymo sezono (ne-)pabaigos. ...

    8
  • Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis
    Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis

    Išankstiniai indikatoriai rodo, kad ekonominis aktyvumas Lietuvoje laipsniškai atsigauna. Vis dėlto, kol daugelis pagrįstai Lietuvos ekonomikos atsigavimą sieja su eksporto ir pramonės rodikliais, vidaus vartojimas tampa ypač svarbiu kompone...

    1
  • Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs
    Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs

    Pirmą šių metų ketvirtį padaugėjo gyventojų, kurie mano, kad būstas per artimiausius dvylika mėnesių brangs arba jo kaina nesikeis. Prasčiausi gyventojų lūkesčiai dėl būsto kainų buvo lygiai prieš metus. Tai, kad, atsižvelgus į ...

  • Šašo krapštymas
    Šašo krapštymas

    Virtualios realybės filmą „Angelų takais“, leidžiantį persikelti į M. K Čiurlionio paveikslus, pamatė 300 tūkst. žmonių. Įsitikinę jo terapine galia, filmo kūrėjai nutarė parodyti jį kalėjime. Visų mačiusiųjų įspūdžiai pana...

    6
  • Virtualybės tironija
    Virtualybės tironija

    Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kino režisierius, rašytojas Vytautas V. Landsbergis, lankydamasis Niujorke, filmininko ir poeto Jono Meko studijoje, įrašė jųdviejų tarpusavio pašnekesį apie gandus, arba, kaip t...

    1
  • Mažu apsiginsim
    Mažu apsiginsim

    Jonas buvo neramus, vaikščiojo palei sieną, rankoje laikė kačergą. Beveik naują ir iš gero metalo. Tačiau atsirado problema ir Jonui teko svarstyti: kuo geriau gintis – kačerga ar automatu. Žinoma, kad pastaruoju. Bet vėl problema...

    4
  • Velnio sėkla televizijoje
    Velnio sėkla televizijoje

    Likus keliems mėnesiams iki Jekaterinos Svanidzės (1885–1907) mirties, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) nuvyko į Antrojo reicho (1871–1918) miestą Štutgartą, kuriame turėjo vykti Septintasis (1907 m. rugp...

    8
  • Kultūra keičia kryptį
    Kultūra keičia kryptį

    Norom nenorom nauja istorijos tėkmė brėžia naujas, tik tam metui būdingas kultūros kryptis. Taip randasi nauji terminai, nauji herojai, naujos vertybės. ...

Daugiau straipsnių