Apie kino ribas

XI tarptautinio Kauno kino festivalio (TKKF) programoje šiemet buvo daug kino istorijos, filosofijos ir meilės savam objektui – kinui. Be aktualių ir dominavusių politinių, ekologinių temų repertuare, festivalis šiemet surengė ir tarptautinį kino simpoziumą pavadinimu "Kino festivaliai ir viešoji erdvė". Prof. Gintautas Mažeikis savo pranešime "Kino viešumo gamyba ir alternatyvų kūrimas" kėlė klausimus, kaip, kokiu būdu kino įvykis, kino festivalis gali tapti vieša erdve ir viešu veiksmu? Pranešėjas pateikė ryškių kino ir kino festivalių istorijos pavyzdžių, kai dėl konfliktinių, normoms prieštaraujančių (ar net skandalingų) situacijų visuomenė tampa nebe pasyvi to, kas jai siūloma, stebėtoja, o aktyviu, reaguojančiu dalyviu.

Lankydamasis festivalio filmuose mąsčiau, kaip įprastines stebėjimo ir suvokimo pozicijas pajudina savita forma ir menine kalba pasižymintys, įvairias ribas peržengiantys kino darbai. Kino ribomis vadinu ne vien ir ne tik naujausias technologijas, pvz., iškeliančias kiną anapus ekrano į kokias nors virtualybes ir naujas dimensijas, bet kur kas platesnį – kino savirefleksijos pobūdį, kai autoriai per inovatyvias raiškas akcentuoja kino egzistavimo sąlygas, jo prasmingumą, reikšmes ar beprasmybę. Pateiksiu kelis pavyzdžius iš šiemetės programos.

Festivalį atidaręs režisierės Josephine Decker filmas "Madlenos Madlena" atskleidė netikėtas subjektyvaus pasakojimo galimybes. Pagrindinės herojės – depresiją išgyvenančios paauglės – santykiai su mama, potyriai įstojus į eksperimentinio teatro trupę vaizduojami neįprastais kameros rakursais ir staigiu montažu, kurie yra lyg filme minima Carlo Gustavo Jungo "proto švytuoklė", švytuojanti ne tarp tiesos ir netiesos (filme tai būtų tikrovės ir fantazijų, sapnų priešprieša), o tarp prasmės ir beprasmybės.

Festivalis pristatė keletą eksperimentinių trumpametražių filmų programų, kurie stebino režisierių sprendimais. Įprastą kino pasakojimo modelį sugriauna "Praeities šmėklos" režisierius Gürcanas Keltekas. Aiškiaregės istorija jo filme lyg šmėkla vedasi į įvairiausias apleistas vietas (sodybą, kalnus, jūrą) ir laikus, o mintims krypstant į vidinius, kone ezoterinius išgyvenimus vaizdai tampa visiškai abstraktūs. Intymus, bet neišplėtotas aiškiaregės pasakojimas susilieja ne tik Turkijos, bet ir, ko gero, su visų Artimųjų Rytų istorija, kupina tamsios poezijos, kančios ir keršto, besivejančio net iš anapusinio pasaulio.

Bet net ir tokio uždarymo metu mintys sukosi ne tik apie pabaigą ar netektį, bet ir apie įvairių ribų peržengimą: kūryboje, gyvenime, po mirties.

Kito trumpametražio filmo – "Pakeliui namo" režisierius Ericas Baudelaire'as užfiksavo patruliuojančių kareivių vaizdus iš savo gyvenamų vietų Europos didmiesčiuose. Kadrai sumontuoti ir ekstremaliai sulėtinti, todėl judesyje sustingusių ar vos judančių kareivių vaizdai primena barokiškus tableau vivant. Tai filmas, kuriantis savas taisykles, atsisakantis įprastinės formos ir pasakojimo, bet neužsisklendžiantis gryname konceptualizme.

Šiemetėje TKKF programoje svarbiausiu filmu laikau ilgai lauktą Jeano-Luco Godard'o naująjį darbą "Vaizdų knyga". Savo sudėtingame ir turtingame, vaizdų, garsų, idėjų videokoliaže šis kino filosofas eina toliau nei iki šiol ne tik jo paties darbų, bet ir viso kino kontekste. Nieko keisto, kad ne visi buvo pasiruošę tokiai neįprastai kino kelionei. Režisierius pagrindinę filmo mintį, kad mąstyti reikia rankomis, išreiškia be kino kameros ir aktorių, vien montažo technika jungdamas atkarpas iš įvairiausių kitų filmų ir taikydamas kartais visai nuo jų atsietą garsą. Filmo metu garsas kelis kartus visai nutrūksta ir tai šiandienos žiūrovus išgąsdina labiau nei ankstyvojo kino eroje gąsdino artėjantis Lumiere traukinys.

Į įprastas kino ribas netilpo ir festivalį užbaigęs renginys skirtas šiemet mirusiam žymiam islandų kompozitoriui Jóhannui Jóhannssonui atminti. Pristatytas šio kompozitoriaus sukurtas vienintelis filmas "Vasaros pabaiga", o po jo svečiai iš Švedijos Erikas Enockssonas ir Martinas Burströmas atliko audiovizualinį pasirodymą, dedikuotą J.Jóhannssono atminimui. Būtent TKKF tapo kompozitorių E.Enockssono ir J.Jóhannssono pažinties vieta 2009-aisiais.

"Vasaros pabaigoje" J.Jóhannssonas ilgiems ir statiškiems, tamsiems ir beveik nebyliems Antarktidos kadrams, primenantiems ankstyvojo kino kronikas, neduoda jokio komentaro, išskyrus savo muziką. Filme, kaip ir pačioje ledynų žemėje, nėra jokio žmogaus atvaizdo, tačiau darbas sugeba perduoti labai šiltus, žmogiškus jausmus, dėl to net pingvinų bendruomenė pradeda priminti juos stebinčių žmonių sambūrį.

E.Enockssono ir M.Burströmo duetas čia pat, gyvai, Kauno "Tautos namų" ekrane sluoksniavo ir liejo kosmoso, gamtos elementų vaizdus, virstančius tvarkos ir chaoso, gyvybės ir mirties simboliais. Šie vaizdai lydėjo nuostabias ir jaudinančias, iki savo ribų tęsiamų, ekstremaliai iškraipomų elektroakustinių garsų melodijas mirusio draugo atminimui. Bet net ir tokio uždarymo metu mintys sukosi ne tik apie pabaigą ar netektį, bet ir apie įvairių ribų peržengimą: kūryboje, gyvenime, po mirties.

Kūrėjo bandymas suprasti ir savo kūriniu pasiekti tam tikras kino ribas neišvengiamai susijęs su klausimu: kas yra kinas, koks jis gali būti, o gal ir visą laiką buvo? Ne vienas kino kūrėjas kėlė ir vis dar kelia tokius klausimus. TKKF suteikė galimybę šiems kūrėjų klausimams pasiekti mūsų žiūrovus.