- Nikoleta Kacaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Metams baigiantis, natūraliai kyla noras atlikti sielos inventorizaciją. Ir mano, kaip merginos, kuri savęs šiandien dar negalėtų pavadinti šeimos moterimi, nemaža dalis filosofinių minčių nuklysta ir į romantinių santykių temą. Nepasakysiu laimingų santykių formulės, nes ją atradęs žmogus turbūt jau slapstytųsi nuo minios susidoroti grasinančių porų terapeutų ir skyrybų advokatų. Tačiau man atrodo, kad tiek asmeninė patirtis ir klaidos, tiek ir ilgi atviri pokalbiai su buvimo dviese džiaugsmą praradusiais draugais leido suprasti vieną labai akivaizdų, tačiau dažnai užmirštamą dalyką.
Problemą, apie kurią kalbėsiu, puikiai nusako rusiškas žodis "dolžen". Jis įdomus tuo, kad gali reikšti tiek "skolingas", tiek ir "turi, privalo". Ir man atrodo, kad labai dažnai žmonių santykiai ima ristis velniop tuomet, kai nuolatos jautiesi kažką antrajai pusei privalantis, skolingas ar prasikaltęs, užuot buvęs tiesiog laimingas, mylimas ir įvertintas. Vienas labiausiai santykius ėdančių dalykų, kuris net ir didžiausius jausmus gali ištirpdyti it kaitri saulė sniegą, yra atmosfera, kai baiminiesi net į nuosavus namus grįžti, nes jau žinai, kad ten laukia lavina ėdančių priekaištų. Kai nujauti, kad tave kažkuo kaltins, nors gal dar nenumanai, kuo.
Kartais tai būna tylusis teroras iš tos anekdotinės situacijos, kai į klausimą: "Brangioji, kas yra?" atsakymas yra "Nieko" bei atodūsiai ir skausmingai vartomos akys. Dar pasitaiko įvairiom manipuliacijom ar ultimatumais išreikalaujamų pažadų, kurių vargšas žmogus jau nuo pat pradžių tęsėti nenori ir ištaria tik tam, kad nors trumpam gautų išsvajotą ramybę. Paskui, žinoma, konfliktuose traukiamas koziris aptrintu viršeliu "Bet taigi tu pažadėjai!" Taip, laužyti pažadus negarbinga, bet juos lupti iš kito vien tam, kad būtų tenkinami tavo interesai, taip pat. Na taip, gal žmogus, kuriam išties daug reiškia duotas žodis ar pareiga, tą pažadą ir išpildys sukąstais dantimis. Bet argi taip atrodo laimė: vienas verčiamas daryti tai, ko nenori, kas jam nemalonu ir skausminga, vien dėl to, kad kitam to labai norisi? Gal ir įmanoma iš didelės meilės taip prakentėti vieną kitą mėnesį ar metus, bet galiausiai vis tiek ima niežėti padai, skatindami bėgti neatsigręžiant.
Ir niekas man neįrodys, kad dviejų žmonių santykiai privalo būti aukuras, ant kurio deginami asmeniniai interesai, ar sunkus darbas, į kurį per pūgas einama keikiantis, spjaudantis ir ašarojančiomis akimis. Juk tai ne dvišalė sutartis, kur abi pusės turi pareigybinius įsipareigojimus, o jų nevykdant teks mokėti baudą. Juk du žmonės turėtų kartu būti laimingi, o priežasčių paverkti ar pasikeikti ir taip apstu. Meilė nereiškia prievolės. Iš tikrųjų, kad ir kaip tai kartais sunku sau ir kitiems pripažinti, bet niekas niekam nieko neprivalo. Ir nėra skolingas.
Neretai žmonės turi įprotį gaunamą gėrį, ypač iš savų, priimti tarsi savaime suprantamą dalyką, o tik įvykiams pasisukus nepatinkančia linkme, iškart šiauštis. Tačiau labai gali būti, kad jei su tokiu pat entuziazmu, kuris įsižiebia norint papriekaištauti dėl ne iki galo mums patinkančių bruožų ar poelgių, pastebėtume ir girtume gerąsias antrosios pusės savybes, skyrybų ar nelaimingų porų būtų daug mažiau. Juk nei karūna nukris, nei liežuvis nudžiūs pagyrus antrąją pusę, kad, pavyzdžiui, sutaisė klibančias spintelės duris, užuot priekaištavus, kad pats ir išklibino, ar pasakius elementarų "ačiū" už paruoštą vakarienę, nutylint, kad štai gal druskos pritrūko, o bazilikų per daug. Iš tiesų tai padaryti taip lengva, kad net juokas ima, o veikia stebuklingai. Juk kai pajunti, kad tavo gerumą žmogus vertina, tai ir tuos malonius dalykus jam norisi daryti dažniau. Ne todėl, kad to yra išreikalaujama ir išzirziama, o savo noru ir su šypsena.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės
Du dešimtmečiai Europos Sąjungoje (ES) atnešė neabejotiną ekonominį progresą – didėjantį šalies konkurencingumą, augančias gyventojų pajamas ir perkamąją galią. Tačiau nemažiau svarbu įvertinti ir demografinius bei s...
-
Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė
Terorizmas padėjo gimti Vladimiro Putino režimui. 1999 metų rudenį dirbdamas korespondentu Maskvoje, mačiau, kokį siaubą visuomenei atnešė kruvini daugiabučių namų sprogdinimai Rusijos sostinėje ir kitur. ...
-
Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?
Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas, bent jau toks įspūdis susidaro stebint situaciją mūsų valstybėje. ...
-
Dresūros mokykla4
Akimirką stabtelėję pagalvokime, ką nuveikiame per tris minutes. Per šešias. Visa, ką darome įprastomis aplinkybėmis, atliekame nesižvalgydami į chronometrą. Nebent gaiviname širdies smūgį patyrusį žmogų, lenktyniaujame su g...
-
Pravieniškių choras – be solisto9
Kol Lietuvoje sutartinai buvo dejuojama dėl tarpinių atsiskaitymų, o Vilniuje laidojo „Dėdę Vanią“, vienos Jurbarko mokyklos tualete nepilnametis talžė kitą tokį pat. Daužė, suprantama, į veidą, sunkėsi kraujas ir sirpo mėlynės. Vi...
-
Nekantriųjų karta5
Rytoj pradėsime Didžiąją savaitę prieš Velykas. Krikščionims tai – ypatingas laikas nuo Kristaus įžengimo Jeruzalėn Palmių sekmadienį iki jo prisikėlimo Velykų rytą. Gyvenantiems be tikėjimo – ypatingos skubos laikas. J...
-
Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė3
Būtent toks įspūdis susidaro, stebint paskutines dienas poste skaičiuojančio mūsų krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko veiksmus. ...
-
E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka
Prancūzijos politika Ukrainos atžvilgiu dažnai yra ydinga, bet niekada nebūna nuobodi. Normandijos formatas ir Minsko susitarimai po pirminio Rusijos puolimo prieš Ukrainą 2014-aisiais atskleidė senųjų Vakarų šalių požiūrį į Rusijos...
-
Suvalgė patinėlį2
Didžiausiais vabzdžiais pasaulyje vadinamųjų europinių maldininkų patelės poravimosi metu kartais sužvėrėja: suėda patinėlį. Kaip tai įmanoma? Tačiau taip juk atsitinka ne tik vabzdžių pasaulio pievose. Yra panašių reiškinių ir...
-
Po matematikos tarpinio patikrinimo: įžvalgos be pykčio
Daugeliui praėjusią savaitę sutriko miegas. Aš, kaip ir visi kiti, nebegalėjau nieko dirbti – bendravau su mokytojais ir mokiniais, aiškinau, guodžiau, drąsinau. Tvyrant įtampai, bandžiau rasti racionalų grūdą ir atskirti isterij...