Apie neklystančiųjų visuomenę

2015-ųjų rudenį Marco Rubio, Jungtinių Valstijų senatorius respublikonas, atstovaujantis Floridai, rinkiminėje kampanijoje dėl respublikonų kandidato į JAV prezidentus nominacijos, kalbėjo: „Niekaip nesuprantu, kodėl niekiname profesinį mokymą. Suvirintojai uždirba daugiau nei filosofai. Mums reikia daugiau suvirintojų, mažiau filosofų“.

O štai šį pavasarį tas pats senatorius Rubio socialiniame tinkle Twitter bylojo taip: „Prieš trejetą metų šaipiausi iš filosofijos, bet tuomet man pasiūlė ja pasidomėti, todėl ėmiau skaityti stoikus. Mano požiūris į filosofiją pasikeitė. Bet požiūris į suvirintojus nepakito. Mums reikia abiejų! Tiek profesinio ugdymo darbininkams, tiek filosofų, kad suprastume pasaulį.“

Pasakoju šį nutikimą ne todėl, kad savaime labai žavėčiausi senatoriumi Rubio ar norėčiau parekomenduoti pasidomėti stoikų filosofija. Nors, beje, ši antikinė mąstymo tradicija mūsų permainingam ir krizių krečiamam pasauliui atrodo ypač tinkama, o jos atstovų spektras itin platus, jame yra tiek buvęs vergas Epiktetas, tiek Romos imperatorius Markas Aurelijus, tiek, sakoma, turtingiausias tos imperijos žmogus Seneka. Žodžiu, stoikų filosofija byloja tiek studentams, tiek prezidentams. Tas, kas pasiūlė ja pasidomėti senatoriui Rubio, žinojo ką daro.

Bet ne apie tai aš čia. Mane gerokai labiau sudomino atvirumas, kuriuo amerikiečių politikas prisipažino, kad dar taip nesenai jis klydo. Ne tik klydo, bet paprasčiausiai nieko neišmanė apie dalyką, kurį pašiepė!

Na ir kas, sakysite? Ogi tai, kad man atrodo, jog aplink mane žmonės neklysta. Ir ne tik mano artimoje aplinkoje. Visoje Lietuvoje žmonės neklysta. Jums taip neatrodo?

Štai buvusių nomenklatūrininkų memuarai, pasakojantys apie tai, kaip „ir tada dirbome Lietuvai“ yra bene ryškiausias to stabilumo pavyzdys. Skeptikai šaiposi iš pačios idėjos, įtardami, kad šitie pasakojimai yra pats tikriausias pramanas, sąmoningai siekiantis praeitį nušviesti taip, kad ji gražiai žiūrėtųsi dabartyje. Skeptikai šypsosi, o visuomenės veikėjai vis tiek tvirtina: „penkiasdešimt metų dirbau Lietuvai, iš jų penkiolika – nepriklausomai“.

Iš buvusių nomenklatūrininkų galima juoktis kiek tik nori, bet juk netrūksta ir tų, kas dabar norėtų būti laikomi disidentais ar bent sistemos priešais. Omenyje turiu ne apokaliptikus, kurie sunkiai ištveria Tarybų Sąjungos žlugimą ir ieško naujų priešų naujose sąjungose, o tuos, kurie atgaline data dabar pasakoja, kaip jie smulkiomis niekšybėmis kenkė nekenčiamai tarybinei sistemai. Nes jie tai visada buvo sąmoningi, visuomet tiksliai žinojo, kieno pusėje tiesa ir ta jų nuostata niekuomet nesikeitė.

Visa tai krenta į akis susidūrus su gausybe autobiografinių memuarų ir dar labiau su amžininkų atsiminimais apie kokį nors asmenį. Pats šis žanras didžiule dalimi virto pasakojimu apie tai, koks geras, doras, gražus ir protingas aš / ji / jis buvo nuo pat mažumės. Apie mirusius gerai arba nieko? Bet kam, po galais, reikėjo gyventi tuos memuarų vertus gyvenimus, jei jų herojams nenutiko nieko ypatingo?! Tiksliau, jei viskas, kas jiems nutiko, tebuvo išorinių aplinkybių žaismas, na, toks dramatiškas fonas, niekaip nepaveikęs vidaus, nepakeitęs asmenybės, nesukėlęs nė vieno vidinio nuotykio, nė vienos klaidos ir jos atitaisymo?!

Jei jau taip vystėsi žymių žmonių gyvenimai, tai ko norėti iš tų, kurie vengia politinių-istorinių aštrybių ir manosi visuomet buvę paprastais ir nuoširdžiai žmonėmis, atsakingai dirbusiais savo darbus ir gyvenusiais pavyzdingą šeimyninį gyvenimą. Ar jie per savo amžių patyrė kokių nors transformacijų, atsivertimų, kokios nors gyvenimiškų nuostatų kaitos? Ne! Nes visi stoiškai viską atlaikė ir nesuklupo?! Abejoju.

Bet tiek jau to, nuo viso gyvenimo ir požiūrio į save grįžkime prie senatoriaus Rubio ir požiūrio į smulkesnius dalykus bei trumpesnius laiko tarpus. Tačiau vargu, ar ir čia ko nors pešime. Ar daug pažįstate žmonių, kurie sakytų: štai, kažkada nuoširdžiai maniau taip, bet paskui supratau, kad klydau? Kažin. Paprastai sakoma, ne aš buvau žioplas ir patiklus, bet sukčiai mane apgavo, ne man viskas buvo vienodai, todėl ir stojau studijuoti ten, kur visi, bet tėvai, nepaisydami mano kilnių norų, privertė mane daryti tai, ko norėjo jie. Net kalbant apie skyrybas, jau senai iš tabu srities perkeltas į gyvenimo normas, vis vien maga sakyti apie tai, kad skirtumai ir nesutarimai tarp mūsų buvo ryškūs jau nuo pat pradžių. O gal ir apskritai, mes niekuomet nebuvome vienas kitam skirti. Kažkaip taip netyčia susiėjom...

Nesakau, kad visiškai nebūna kitaip, bet jei kam nors tiesiai šviesiai sakote: klausyk, ogi dar vakar tu ne taip čiulbėjai, jis juk dažniausiai nesako, kad klydo ar bent persigalvojo, bet ima muistytis ir mykti, esą jūs jį ne taip supratote, o ir apskritai, nėra čia ko prie žmogaus kabinėtis!

Taip yra ten, kur nesiekia kameros, mikrofonai ir įvairiausi ekranai, nenuostabu, kad taip yra ir viešojoje erdvėje. Neilgai pagalvojęs, prisiminiau tik kelis nelabai senus ryškesnius ir blyškesnius pavyzdžius, kai žmonės viešai prisipažįsta klydę ir dėsto santykį su savo dar ne taip senai išpažintomis pažiūromis. Jiems suskaičiuoti pakaktų vienos rankos pirštų. Ir jei pagalvočiau ilgiau, kažkodėl nemanau, kad rasčiau gerokai daugiau pavyzdžių. Nes mūsuose niekas neklysta, klaidų netaiso ir mes gyvename nuoseklios raidos visuomenėje. Visa, kas mano gyvenime atrodo pakitę yra logiška ir nuosekli mano ankstesnio buvimo tąsa - nauja politinė partija, naujas darbas, naujas gyvenimo būdas, naujas gyvenimo partneris, naujas drabužis iš esmės nėra visai nauji. Nors senąjį drabužį, beje, galima išmesti kaip nebetinkamą dėvėti. Bet pažiūrų tai ne. O ir kam, jos gi geros!

Kažin, ar čia reiktų kaltinti selektyvią atmintį, visa, kas nemalonu, pašluojančią po kilimu. Problema veikiausiai ne individualios (ar kolektyvinės) atminties spragos ir niuansai, bet bendrosios kultūrinės nuostatos, sakančios, kad klysti anaiptol ne žmogiška, o menka ir niekinga. O dar blogiau, prisipažinti apie tai kitiems. Tik apsikvailinsi ir tiek. Taip ir gyvename, neklystantys ir teisūs.

Gi paskui dairomės, kad aplink visi nelaimingi, kažko jiems trūksta, kažkas negerai. O kas, sakykite, jums nepatinka? Manote, kad norite gyventi kitaip? Kitaip nei dabar? Norite pasakyti, kad dabar gyvenate kažkaip ne taip, neteisingai? Na ką jūs, juk mes klaidų nedarome!



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Akcizas arogancijai
    Akcizas arogancijai

    Yra toks žaidimas, kuriam tereikia popieriaus ir pieštuko. Užrašai sakinį, užlankstai, kad nesimatytų, tada siunti kitam – tas irgi užrašo, užlanksto ir t.t. Išvyniojus ritinuką būna smagaus juoko iš chaoti&sca...

  • Sakmė apie Andų sniegą
    Sakmė apie Andų sniegą

    Pastaraisiais metais kino industrija daug dėmesio skiria Kolumbijos narkotikų baronui Pablo Emilio Escobarui Gaviriai (1949–1993). Vien per ketverius metus pasirodė net trys su juo susiję filmai, o kompanija "Netflix" 2015 m. ėmė rodyti s...

    5
  • Status quo viršenybė ES politikoje
    Status quo viršenybė ES politikoje

    Briuselyje vėl renkasi Europos Sąjungos (ES) valstybių ir institucijų vadovai tradiciniam gruodžio mėnesio Europos vadovų tarybos (EVT) susitikimui. Jo darbotvarkė gerai atspindi pagrindinius iššūkius, su kuriais tvarkosi ES. Tai –...

  • Kaip nepermokėti už šventes?
    Kaip nepermokėti už šventes?

    Dažnas gyventojas prieš žiemos šventes duoda sau pažadą neišlaidauti ir laikytis biudžeto, tačiau po švenčių suskaičiavus visas išlaidas neretai paaiškėja, kad išleista buvo daugiau nei turėta lė&sca...

    1
  • Mums per brangūs populistiniai politiniai karai
    Mums per brangūs populistiniai politiniai karai

    Dauguma iš mūsų žino, kad makrolygmeniu karas yra agresyvios ekonominės (valstybės ar valstybių sąjungos) politikos tąsa. Dauguma iš mūsų taip pat žino posakį, kad geriau bloga taika negu geras karas. ...

    8
  • Tik verslas, nieko asmeniša
    Tik verslas, nieko asmeniša

    Prieš bemaž dešimtmetį sukeldama malonų triukšmą į Lietuvą atėjusi finansinių paslaugų kompanija "Barclays" lygiai taip pat demonstratyviai išeina. Nors apie ketinimus palikti Lietuvą užsiminta gerokai anksčiau...

  • Adventinės premjero godos
    Adventinės premjero godos

    Premjerui nelaiko nervai. Visai galimas dalykas, kad konservatoriai su kitais nedraugais, galbūt net pasitelkę Kremliaus nekrikštus, kelia sumaištį valstybėje: pasamdė maištininkus, kurie niekaip neapleidžia J.Petrauskienės minister...

    3
  • Ar tikrai „Brexit“ reiškia „Brexit“?
    Ar tikrai „Brexit“ reiškia „Brexit“?

    „Brexit“ svarbus ne vien britams, bet ir šalims, juntančioms Rusijos ir Kinijos spaudimą, stelbiamoms didelės, bet prastai valdomos Vokietijos arba pernelyg apleistoms Jungtinių Valstijų – ypač regione tarp Baltijos ir Juodosios ...

    1
  • Iš kur tie milijonai?
    Iš kur tie milijonai?

    Švietimo krizė atskleidė ne tik tai, kad Lietuvos mokymosi sistemos pokyčiai visiškai neparengti. Ji numetė šydą nuo mūsų valdžios sukto veido. Teisi Jos Ekscelencija sakydama, kad ši Sauliaus Skvernelio Vyriausybė aroganti...

    3
  • Kiek „Brexit“ gali kainuoti Lietuvai?
    Kiek „Brexit“ gali kainuoti Lietuvai?

    Migla dėl Jungtinės Karalystės ateities santykių su Europos Sąjunga kol kas nesisklaido. Panašu, kad Theresos May vyriausybė visiškai baigia prarasti situacijos kontrolę. Politikos ekspertų vertinimu, jos pasiektas susitarimas prakti&scar...

    1
Daugiau straipsnių