Apie neklystančiųjų visuomenę

2015-ųjų rudenį Marco Rubio, Jungtinių Valstijų senatorius respublikonas, atstovaujantis Floridai, rinkiminėje kampanijoje dėl respublikonų kandidato į JAV prezidentus nominacijos, kalbėjo: „Niekaip nesuprantu, kodėl niekiname profesinį mokymą. Suvirintojai uždirba daugiau nei filosofai. Mums reikia daugiau suvirintojų, mažiau filosofų“.

O štai šį pavasarį tas pats senatorius Rubio socialiniame tinkle Twitter bylojo taip: „Prieš trejetą metų šaipiausi iš filosofijos, bet tuomet man pasiūlė ja pasidomėti, todėl ėmiau skaityti stoikus. Mano požiūris į filosofiją pasikeitė. Bet požiūris į suvirintojus nepakito. Mums reikia abiejų! Tiek profesinio ugdymo darbininkams, tiek filosofų, kad suprastume pasaulį.“

Pasakoju šį nutikimą ne todėl, kad savaime labai žavėčiausi senatoriumi Rubio ar norėčiau parekomenduoti pasidomėti stoikų filosofija. Nors, beje, ši antikinė mąstymo tradicija mūsų permainingam ir krizių krečiamam pasauliui atrodo ypač tinkama, o jos atstovų spektras itin platus, jame yra tiek buvęs vergas Epiktetas, tiek Romos imperatorius Markas Aurelijus, tiek, sakoma, turtingiausias tos imperijos žmogus Seneka. Žodžiu, stoikų filosofija byloja tiek studentams, tiek prezidentams. Tas, kas pasiūlė ja pasidomėti senatoriui Rubio, žinojo ką daro.

Bet ne apie tai aš čia. Mane gerokai labiau sudomino atvirumas, kuriuo amerikiečių politikas prisipažino, kad dar taip nesenai jis klydo. Ne tik klydo, bet paprasčiausiai nieko neišmanė apie dalyką, kurį pašiepė!

Na ir kas, sakysite? Ogi tai, kad man atrodo, jog aplink mane žmonės neklysta. Ir ne tik mano artimoje aplinkoje. Visoje Lietuvoje žmonės neklysta. Jums taip neatrodo?

Štai buvusių nomenklatūrininkų memuarai, pasakojantys apie tai, kaip „ir tada dirbome Lietuvai“ yra bene ryškiausias to stabilumo pavyzdys. Skeptikai šaiposi iš pačios idėjos, įtardami, kad šitie pasakojimai yra pats tikriausias pramanas, sąmoningai siekiantis praeitį nušviesti taip, kad ji gražiai žiūrėtųsi dabartyje. Skeptikai šypsosi, o visuomenės veikėjai vis tiek tvirtina: „penkiasdešimt metų dirbau Lietuvai, iš jų penkiolika – nepriklausomai“.

Iš buvusių nomenklatūrininkų galima juoktis kiek tik nori, bet juk netrūksta ir tų, kas dabar norėtų būti laikomi disidentais ar bent sistemos priešais. Omenyje turiu ne apokaliptikus, kurie sunkiai ištveria Tarybų Sąjungos žlugimą ir ieško naujų priešų naujose sąjungose, o tuos, kurie atgaline data dabar pasakoja, kaip jie smulkiomis niekšybėmis kenkė nekenčiamai tarybinei sistemai. Nes jie tai visada buvo sąmoningi, visuomet tiksliai žinojo, kieno pusėje tiesa ir ta jų nuostata niekuomet nesikeitė.

Visa tai krenta į akis susidūrus su gausybe autobiografinių memuarų ir dar labiau su amžininkų atsiminimais apie kokį nors asmenį. Pats šis žanras didžiule dalimi virto pasakojimu apie tai, koks geras, doras, gražus ir protingas aš / ji / jis buvo nuo pat mažumės. Apie mirusius gerai arba nieko? Bet kam, po galais, reikėjo gyventi tuos memuarų vertus gyvenimus, jei jų herojams nenutiko nieko ypatingo?! Tiksliau, jei viskas, kas jiems nutiko, tebuvo išorinių aplinkybių žaismas, na, toks dramatiškas fonas, niekaip nepaveikęs vidaus, nepakeitęs asmenybės, nesukėlęs nė vieno vidinio nuotykio, nė vienos klaidos ir jos atitaisymo?!

Jei jau taip vystėsi žymių žmonių gyvenimai, tai ko norėti iš tų, kurie vengia politinių-istorinių aštrybių ir manosi visuomet buvę paprastais ir nuoširdžiai žmonėmis, atsakingai dirbusiais savo darbus ir gyvenusiais pavyzdingą šeimyninį gyvenimą. Ar jie per savo amžių patyrė kokių nors transformacijų, atsivertimų, kokios nors gyvenimiškų nuostatų kaitos? Ne! Nes visi stoiškai viską atlaikė ir nesuklupo?! Abejoju.

Bet tiek jau to, nuo viso gyvenimo ir požiūrio į save grįžkime prie senatoriaus Rubio ir požiūrio į smulkesnius dalykus bei trumpesnius laiko tarpus. Tačiau vargu, ar ir čia ko nors pešime. Ar daug pažįstate žmonių, kurie sakytų: štai, kažkada nuoširdžiai maniau taip, bet paskui supratau, kad klydau? Kažin. Paprastai sakoma, ne aš buvau žioplas ir patiklus, bet sukčiai mane apgavo, ne man viskas buvo vienodai, todėl ir stojau studijuoti ten, kur visi, bet tėvai, nepaisydami mano kilnių norų, privertė mane daryti tai, ko norėjo jie. Net kalbant apie skyrybas, jau senai iš tabu srities perkeltas į gyvenimo normas, vis vien maga sakyti apie tai, kad skirtumai ir nesutarimai tarp mūsų buvo ryškūs jau nuo pat pradžių. O gal ir apskritai, mes niekuomet nebuvome vienas kitam skirti. Kažkaip taip netyčia susiėjom...

Nesakau, kad visiškai nebūna kitaip, bet jei kam nors tiesiai šviesiai sakote: klausyk, ogi dar vakar tu ne taip čiulbėjai, jis juk dažniausiai nesako, kad klydo ar bent persigalvojo, bet ima muistytis ir mykti, esą jūs jį ne taip supratote, o ir apskritai, nėra čia ko prie žmogaus kabinėtis!

Taip yra ten, kur nesiekia kameros, mikrofonai ir įvairiausi ekranai, nenuostabu, kad taip yra ir viešojoje erdvėje. Neilgai pagalvojęs, prisiminiau tik kelis nelabai senus ryškesnius ir blyškesnius pavyzdžius, kai žmonės viešai prisipažįsta klydę ir dėsto santykį su savo dar ne taip senai išpažintomis pažiūromis. Jiems suskaičiuoti pakaktų vienos rankos pirštų. Ir jei pagalvočiau ilgiau, kažkodėl nemanau, kad rasčiau gerokai daugiau pavyzdžių. Nes mūsuose niekas neklysta, klaidų netaiso ir mes gyvename nuoseklios raidos visuomenėje. Visa, kas mano gyvenime atrodo pakitę yra logiška ir nuosekli mano ankstesnio buvimo tąsa - nauja politinė partija, naujas darbas, naujas gyvenimo būdas, naujas gyvenimo partneris, naujas drabužis iš esmės nėra visai nauji. Nors senąjį drabužį, beje, galima išmesti kaip nebetinkamą dėvėti. Bet pažiūrų tai ne. O ir kam, jos gi geros!

Kažin, ar čia reiktų kaltinti selektyvią atmintį, visa, kas nemalonu, pašluojančią po kilimu. Problema veikiausiai ne individualios (ar kolektyvinės) atminties spragos ir niuansai, bet bendrosios kultūrinės nuostatos, sakančios, kad klysti anaiptol ne žmogiška, o menka ir niekinga. O dar blogiau, prisipažinti apie tai kitiems. Tik apsikvailinsi ir tiek. Taip ir gyvename, neklystantys ir teisūs.

Gi paskui dairomės, kad aplink visi nelaimingi, kažko jiems trūksta, kažkas negerai. O kas, sakykite, jums nepatinka? Manote, kad norite gyventi kitaip? Kitaip nei dabar? Norite pasakyti, kad dabar gyvenate kažkaip ne taip, neteisingai? Na ką jūs, juk mes klaidų nedarome!



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Politikų cirkuliacija
    Politikų cirkuliacija

    Socialinės akcijos, skatinančios empatiją, – ne naujiena. Viešojo transporto vairuotojų bandymą pabūti neįgaliųjų kailyje Lietuvos žmonių su negalia sąjungos vadovai pavadino istoriniu įvykiu, mažinančių socialiai pažeidžiamų ...

  • D. Trumpas – patikimas Lietuvos laisvės saugiklis
    D. Trumpas – patikimas Lietuvos laisvės saugiklis

    Toks pareiškimas turbūt išvers iš koto save demokratijos ir vakarietiškos orientacijos šalininkais laikančius, tačiau tarptautinės politikos situaciją naiviai ar paviršutiniškai vertinančius tautiečius. ...

    7
  • Režisierius be saulėlydžio
    Režisierius be saulėlydžio

    Atspėkite: jis mėgsta kiną ir gali jį kurti. Kas? Anaiptol ne šviesios atminties švedas Ingmaras Bergmanas. Teisingai, jis – lietuvis Ramūnas Karbauskis. ...

  • Finansinio raštingumo ugdymas
    Finansinio raštingumo ugdymas

    Tenka pastebėti, kad Lietuvos jaunoji karta dažnai pervertina savo finansines galimybes – finansiniai jos poreikiai ir norai dažnai neatitinka žinių ir tikrosios padėties. Mūsų banko specialistų vidurinėse mokyklose rengiamose finansinio ra&sca...

    2
  • Šventės – ne mums
    Šventės – ne mums

    Štai ir baigėsi visą mėnesį Rusijoje trukęs pasaulio futbolo čempionatas. Dar viena futbolo šventė be mūsų – lietuvių. Vis dėlto 21-osios planetos pirmenybės nenuvylė. Vieniems dovanojo triumfo džiugesį, kitiems – a&sca...

  • Kaip pelningai dirbti mažiesiems vežėjams?
    Kaip pelningai dirbti mažiesiems vežėjams?

    Vienas procentas transporto bendrovių Lietuvoje valdo 70 procentų viso mūsų šalies sunkvežimių parko ir paprastai dirba pelningiau negu mažosios transporto įmonės. Kaip pelningai dirbti mažiesiems vežėjams? Ar jiems būtina užaugti ir papil...

  • Du procentai moralės
    Du procentai moralės

    D.Trumpas. NATO. Du ar keturi procentai BVP? Grėsmės. Ir D.Grybauskaitė ant savo arkliuko – pakeliui į Briuselio olimpus. ...

    12
  • Atostogaujantys lavonai
    Atostogaujantys lavonai

    Šiaip jau pravirkdyti mane nelengva, bet žiūrėdama paskutines 30 filmo "Call Me by Your Name" ("Vadink mane savo vardu") minučių, ašarojau nevaikiškai. Visai nenoriu gadinti jums žiūrėjimo malonumo juostos, kuri...

    14
  • Ne maištas, ne reforma. Kas tai?
    Ne maištas, ne reforma. Kas tai?

    Tai etatinis mokytojų darbo apmokėjimas. Nuo rugsėjo 1-osios įsigalioja nauja pedagogų darbo apmokėjimo tvarka. Pirmas dalykas, kuris krenta į akis, tai viešojoje erdvėje pasirodę skaičiai. 32 tūkst. mokytojų ir 22 tūkst. etatų, kuriuos si...

    1
  • Lietuva per brangi
    Lietuva per brangi

    Šventas atostogų metas rugpjūtis. Na, Prezidentė Dalia Grybauskaitė kasmet šventvagiauja, neina atostogų, nors tu ką. Jau devynerius metus nepavargsta vargti. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis mažumėlę bus su šeima – ke...

    1
Daugiau straipsnių