Apie žemę ir laisvę: kodėl R. Karbauskis nėra tikras lietuvis?

Kasdien aiškėjančios vis naujos „Agrokoncerno“ veiklos aplinkybės atskleidžia jau ne tik Ramūno Karbauskio, bet ir visos plačios jo šeimos verslo ir gyvenimo filosofiją. Net sunku patikėti, kaip netoli toji filosofija pasistūmėjo nuo labai tipiškų sovietmečio įsitikinimų. Žemės ūkis – tikrai konservatyvus verslas.

Čia atidžiau pažvelkime į tai, koks yra karbauskiškas santykis su žeme. Juk sakoma, kad žemė – švenčiausia lietuviška vertybė. Todėl tariamą lietuvybę garsiai propaguojantys žemvaldžiai tikrai negali apsieiti be kokių nors žemės pagarbinimo ritualų.

Vadinamojoje „Naisių kultūroje“ tokių ritualų išties netrūksta. Visų jų kilmė akivaizdžiai sovietinė. Paulius Subačius Naisių žemės apeigas labai tiksliai apibūdino parašydamas: „Pionieriškas ir skautiškas laužas, Pranės Dundulienės „Duona lietuvių buityje ir papročiuose“ ir Justino Marcinkevičiaus „Duoną raikančios rankos“ sudedami į vieną mokyklinės aktų salės montažą“.

Kaip ir sovietmečiu, šie paviršutiniški žaidimai tėra „opijus liaudžiai“. Mūsų visų įgytos žinios apie „Agrokoncerno“ verslo praktikas rodo, kad Česlovui Karbauskiui, jo vaikams ir anūkams žemė reiškia visai ką kita. Jiems žemė nėra nei šventenybė, nei pseudopagoniško garbinimo objektas. Karbauskiams žemė yra išteklius, kuris tinkamai moksliškai apdorotas neša didelį pelną.

Tas išteklius visų pirma turi būti nuolat kaupiamas. Kuo jo daugiau, tuo geriau. Nei kolūkių atsisakanti valstybės politika, nei atkurta kitų žmonių privati nuosavybė neturi būti kliūtis išmaniam žemvaldžiui. Būtina rasti vis naujus kelius auginti savo žemės fondą, nes tik taip galima užtikrinti šeimos klestėjimą iš esmės priešiškoje aplinkoje.

Ši nuostata „visas pasaulis prieš mano šeimą“ sovietmečiu buvo būdinga daugeliui žmonių. Juk tuomet iš tikrųjų išgyvendavo tik stipriausi ir atspariausi. Nenuostabu, kad ypač giliai sovietinės pamokos įstrigo kolūkių pirmininkams, kuriuos santvarka pavertė kažkuo tarp feodalų ir kapitalistų. Lietuvoje kolūkio pirmininko gyvenimas buvo rizikingas nuo pat ankstyvųjų pokario metų, kai pirmiesiems kolūkių pirmininkams buvo pavesta valdyti didžiulius svetimos žemės plotus apylinkėse vis dar veikiant ginkluotiems tos žemės savininkams – partizanams.

Nereikia nė sakyti, kad Karbauskių santykis su žeme nėra tipiškai lietuviškas. Jis gal net antilietuviškas, susiformavęs kaip Lietuvos valstybės užgrobimo ir kartu masinio žemės atėmimo iš lietuvių rezultatas. Todėl būnant Karbauskiu labai sunku suprasti, ką lietuviams iš tikrųjų reiškia žemė. Konkrečiai Ramūnui Karbauskiui tai trukdo suvokti ir Lietuvos valstybės esmę.

Iš tikrųjų lietuviai žemę gerbia ir gal net garbina ne dėl jos tariamai pagoniškos reikšmės ar jos stichinių galių. Priežastis paprastesnė ir pragmatiškesnė. Žemė lietuviams visada buvo tikrasis laisvės pamatas.

Žemės savininkas gali susikurti nepriklausomą ir savarankišką gyvenimą, o tai yra tikroji praktinė žmogaus laisvės prasmė. Todėl kuo daugiau žmogus turi žemės, tuo jis laisvesnis. Tai visai logiška tradicija valstybei, kurioje iki pat XIX a. miestai nebuvo nei dideli, nei įtakingi.

Dėl šios priežasties baudžiavos panaikinimas Lietuvoje sukėlė tokias nevienareikšmiškas pasekmes. Jis labai daug reiškė tiems, kas turėjo ar įgijo žemės, ir beveik nieko nereiškė tiems, kas žemės neturėjo.

Žemę ir laisvę tapatino XX a. pradžios Nepriklausomybės kovų savanoriai. Kai kurie istorikai įžvelgia prieštaravimą tarp tariamai idealistinio laisvos Lietuvos tikslo ir tariamai materialistinės asmeninės savanorių motyvacijos (už dalyvavimą Nepriklausomybės kovose jiems buvo pažadėti žemės sklypai).

Šis prieštaravimas savaime išnyksta, jei aiškiai suvokiame lietuvišką laisvės ir žemės ryšį. Žemės sklypas ir yra laisvė, o laisva Lietuva – tokia valstybė, kurioje galima gyventi iš savo žemės. Tai galbūt paprasta, bet labai gili valstybingumo samprata. Lietuvos konstitucingumo raidą, reikia manyti, labai smarkiai paveikė natūralus ūkiškas įsitikinimas, kad laisvė kyla iš privačios žemės nuosavybės.

Nepriklausomybės kovų savanoriai sukūrė Lietuvą kaip iš tikrųjų laisvų žmonių valstybę, kurioje privati žemės nuosavybė ypač gerbiama. Per šimtmetį mums pavyko tos valstybės visai neprarasti. Šiandien daugelis dalykų atrodo kitaip. Bet neblėstantis mūsų entuziazmas valdyti bent mažą žemės sklypą, lietuviškas noras sukišti rankas į žemę turėtų mums priminti, kad esame išugdyti tos pačios žemės ir laisvės kultūros.

Ne taip svarbu, ką apie „Agrokoncerno“ veiklą pasakys prokurorai. Svarbiau tai, kas jau dabar akivaizdu: „Agrokoncernas“ negerbia privačios žemės nuosavybės, vadinasi – negerbia ir žmogaus laisvės. Toks verslas ir toks požiūris į gyvenimą yra svetimas lietuviškai kultūrai. Būtent šiuo pagrindu politikoje turėtume pasakyti Ramūnui Karbauskiui „Stop“.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anima

Anima portretas
Straipsnis-pirštu į akį apie Šatrijos auklėtinį pažaliavusį žemgrobį ir jo baudžiauninkus.Iš karto sujudo sukruto visi baudžiauninkai ginti savo poną,netgi vadindami jį lietuvybės puoselėtoju,tik savo šeimą kažkodėl laikantį toli nuo Lietuvos ir lietuvių.Netgi vadinamas moralės saugotoju,tik pats neapsieinantis be milenų, gretų ir panašaus lygio ,,menininkių''.

Karbauskis – internacionalistas

Karbauskis – internacionalistas  portretas
Jo tėvynė ten, kur rublis ilgesnis.

Sujudino apsidergusius klounus

Sujudino apsidergusius klounus portretas
Labai gilus,įžvalgus straipsnis,todėl sukėlė visų pažaliavusių apsikakojusių gandrinių įtūžį.Nemanau,kad protingi, sąžiningai dirbantys ir trokštantys,kad Lietuva atsikratytų kolchozinio valdymo mentaliteto,gali nereaguoti į sovietinio raugo persisunkusio žemgrobio savivalę.
VISI KOMENTARAI 38
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kai viena šalis sunkiai valdoma, o kitą valdo nenormalūs
    Kai viena šalis sunkiai valdoma, o kitą valdo nenormalūs

    Šįkart užsienio spaudos apžvalgoje pirmiausia ilgas žvilgsnis į Italiją, o paskui trumpesnis į Rusiją. ...

  • Tradicijos: mūsų grandys ir grandinės
    Tradicijos: mūsų grandys ir grandinės

    Eilinio festivalio eiliniai nuobodžiame pranešime spaudai skaitome: štai jau tradiciniu tapęs renginys šįmet vyks antrą kartą. Perskaitome ir pamirštame. Nes visi pranešimai būna vienodi ir nuobodūs, kultūros rengini...

    1
  • Poezijos atmintis
    Poezijos atmintis

    Išeivijos lietuvių poetas ir filmininkas Jonas Mekas viename iš interviu yra sakęs, kad kultūra ir menas, kaip tradicija, yra lyg medis, kurio nereikia kirsti, nors ir esi avangardistas. Tik brandaus amžiaus kūrėjams įmanoma suprasti, kad,...

  • Likimo ironija be pirties
    Likimo ironija be pirties

    2019-aisiais mūsų Viešpaties metais nuo vėjaraupių nusigalavus Rusijos valdovui, Žmogui su botokso kauke, dar žinomam VVP inicialais, kadaise visam pasauliui grasinusi Azijos meška paniro į anarchiją. Pavergtos Sibiro platybių tautos suk...

    19
  • Viskas pagal ES reikalavimus
    Viskas pagal ES reikalavimus

    Lietuva skuba vykdyti europinius reikalavimus. Paknopstomis ir valdžia, ir įmonės įmonėlės stengiasi taikyti naująsias ES duomenų apsaugos taisykles. Na, valdžia nespės iki gegužės 25-osios pakeisti įstatymų, nes ši diena išau&scaro...

  • Menant išlaisvinančią Sąjūdžio dvasią
    Menant išlaisvinančią Sąjūdžio dvasią

    Birželio 3-iąją minėsime trisdešimtąsias Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio metines. Prieš 30 metų 35 meno ir mokslo sričių atstovai, susibūrę į iniciatyvinę grupę, pradėjo vesti Lietuvą išlaisvinimo iš sovietų okupa...

  • Būti suaugusiam
    Būti suaugusiam

    Kiek kartų esame girdėję ar patys tarę frazę „pakalbėkime kaip suaugę“, „elkimės kaip suaugę“. ...

  •  Dvi krizės ir vienos vestuvės
    Dvi krizės ir vienos vestuvės

    Paskutinėmis keliomis dienomis vienos aiškiai dominuojančios temos pasaulio, o ypač Vakarų, spaudoje nebuvo, tad šioje apžvalgoje trumpai paliesime tik tris galbūt svarbiausias temas. Tai prezidento rinkimai Venesueloje, Ukrainos vieta Voki...

  • Aukso amžiaus ilgesys
    Aukso amžiaus ilgesys

    Rudabarzdžio britų princo – nūnai Sasekso kunigaikščio vestuvės kainavo nei daug, nei mažai – 36 mln. eurų. Labiausiai stebina, kad nuotakos suknelę už kone ketvirtį milijono naujai iškepta kunigaikštienė įsigijo u...

  • Valstybinių verslų reinkarnacija. Konkurencija, sudie!
    Valstybinių verslų reinkarnacija. Konkurencija, sudie!

    Pamirškime tuo laikus, kai valstybė aktyviai vykdė privatizavimą. Kai už privatizavimą gaunamos lėšos reikšmingai papildydavo valstybės biudžetus ir fondus. Kai valstybė už gautas lėšas galėdavo finansuoti geresnius arba...

    2
Daugiau straipsnių