Apie žodžio „ne“ svarbą

Pagrindinis herojus, gan nihilistiškas vyrukas Karlas Alenas, gyvena liūdnai, gal net apgailėtinai. Kol vieną dieną papuolęs į asmeninio tobulėjimo seminarą meta sau iššūkį: nuo šiol kiekvienai pasitaikiusiai avantiūrai sakyti „taip“. Kaip ir reikėtų tikėtis, greitai jo kasdienybė pradeda keistis. Geryn.

Paradoksalu, bet gyvenimas nuo Holivudo filmų gan smarkiai skiriasi. Net panašu, kad realybėje problemos dažnai ir prasideda tada, kai mums nemieliems dalykams niekaip nemokame ištarti „ne“.

Kiekvienas pažįstame tokį žmogų gelbėjimo ratą, kuris padarys viską, ko jo paprašysi. O jei neturime, reikėtų susimąstyti, ar tik patys nesame tas samarietiškasis pažįstamas.

Kai prisimenu, kaip buvo ugdoma didžioji dalis mano kartos, ar matau, kaip auga nemažai dabartinių vaikų, viskas pro truputį darosi aiškiau. Kalbu apie visus tuos „padeklamuok eilėraštį svečiams“, „dalykis nauju žaislu su kiemo draugais“ ar „atsisveikindamas duok tetai bučkį“. Visai nesvarbu, kad eiliuodami priešais menkai pažįstamus suaugusiuosius jaučiamės žiauriai nejaukiai, žaislu iš pradžių norėtume atsidžiaugti patys, o nuo tetos nemaloniai trenkia svogūnais ir apskritai jos šiek tiek prisibijome. Nevykdančius tų prašymų mus gėdina ir įkalbinėja, kol galų gale vis vien nusileidžiame. O tada jau paskatinami ar pagiriami. Ir, matyt, tokiu būdu iš vaikystės į suaugusiojo suvokimą persimeta pasąmoningas įsitikinimas, kad geras esi tik tuo atveju, jei kartu ir patogus aplinkiniams.

Sakydama, kad kartais „ne“ ištarti yra tiesiog gyvybiškai svarbu, jokiu būdu neturiu galvoje rimtų pareigų ar jau duotų pažadų nevykdymo, nes štai ėmė ir pasikeitė nuotaika. Darantiems pastaruosius fokusus turbūt verda atskiras katilas pragare.

Kalbu apie kitus dalykus, tuos, kurių daryti tikrai neprivalome. Su kuriais taikstomės ar sutinkame iš mandagumo ar noro būti visiems ir visada geri, o paskui patys kenčiame. Apie įprotį, psichologų dar kartais priskiriamą vidurinio vaiko sindromui, kai taip smarkiai norime būti pastebėti, jog atiduodame nenormaliai daug savęs. Pavyzdžiui, valandomis nedrįstame mandagiai užsiminti užsisėdėjusiems svečiams, kad jau pavargome ir norime miego. Sutinkame sėdėti darbe iki išnaktų, nors už viršvalandžius niekas nemoka. Puoselėdami asmeninius santykius darome dalykus (tiek fiziškai, tiek dvasiškai), kurie mums nei malonūs, nei priimtini – iš baimės prarasti. Nieko nesakydami klausomės apkalbinėti mėgstančių bičiulių pletkų, nors girdėti juos bjauru. Organizuojame pompastiškas vestuves su visomis tetulėmis ir prieš dešimtmetį paskutinįkart matytais klasiokais, kai mieliau jaukiai pabūtume tik su pačiais artimiausiais. Paskoliname pinigų pažįstamui, iš kurio juos paskui reikia išsimušinėti dalimis mėnesių mėnesiais. Vardyti galima būtų dar ilgai.

Ir turbūt kiekvienas pažįstame tokį žmogų gelbėjimo ratą, kuris padarys viską, ko jo paprašysi. O jei neturime, reikėtų susimąstyti, ar tik patys nesame tas samarietiškasis pažįstamas. Mažai išimčių turinti taisyklė, kad tokie žmonės, nors ir degantys empatija bei įpročiu padėti, retai būna laimingi. Nes norintys pasinaudoti tuo gerumu aplimpa it musės. Ir tuomet tie nuolatiniai „taip“ sakytojai pasijunta kaip Zobovo meškutės ankštame narve, iš visų pusių pro grotas badomos prisiimtų įsipareigojimų lazdomis, atsakomybėms skaudžiai spaudžiant šonus. O žongliruodami troškimu įtikti visiems ir visada, jie nuvilia bei apleidžia svarbiausią žmogų – save pačius.

Nes nors smagu, kai aplinkiniai tau šypsosi, pagiriamai plekšnoja per petį ir vadina šaunuoliu, kuris išgelbės pasaulį, tai neturėtų būti pasiekiama aukojant asmeninę gerovę. Kad ir kaip aplinka gali imti įtikinėti atvirkščiai, nėra nieko savanaudiško ar amoralaus kartais tiesiog atsisakyti daryti tai, ko nenori. Tai absoliučiai pakankama priežastis savęs neprievartauti. Gal ėmus taip elgtis ir kyla rizika iš aplinkos iškratyti vieną kitą mėgėją užsiropšti ant kupros. Užtat imi geriau pažinti save. Ir tuos, kuriems rūpi iš tikrųjų. Nes tam pagaliau atsiranda ir laiko, ir jėgų.