Ar aukos ir budeliai atsistos greta?

Šiandien visuomenėje užaštrėjo diskusija dėl partizanų vertinimų. Šis periodas yra labai svarbus tiek mūsų istorijoje, tiek ir mūsų savimonėje. Jei mes kalbame, kad agresijos atveju ginsimės ir priešinsimės, tai partizanų pavyzdys bus žymiai svarbesnis nei tankai ar patrankos. Visuose karuose nugali žmogaus ryžtas, pasiaukojimas, o ne technika, kad ir kokia ji svarbi būtų.

Žvilgsnis į partizanus turi būti atviras. Savaime suprantama, kad reikia pripažinti, jog buvo tokių, kurie buvo susitepę žydų krauju. Buvo ir kriminalinių nusikaltėlių, kuriuos labai dažnai patys partizanai nubausdavo mirties bausme. Buvo išdavikų, buvo smogikų, perverbuotų partizanų, kurie vėliau ne tik išduodavo savo kovos draugus, bet ir vykdydavo okupantų nurodymus – žiauriai išžudyti komunistuojančias šeimas. Kodėl? Tam, kad kaltinimai kristų ant partizanų. Ir tokiu būdu jie prarastų visuomenės palaikymą. Taip tikrai yra buvę Gerdašiuose ir tai istorikai yra aprašę bei pagrindę dokumentais. Atviras ir įdėmus žvilgsnis turi būti visais atvejais. Ne tik tada, kai yra patogu.

Viešose diskusijose apie partizanus įsimaišo antiistoriniai argumentai. Kokie? Tai noras partizanus vertinti pagal taikaus gyvenimo standartus. Užmirštama, kad partizaninis karas yra karas. O karas yra baisus dalykas. Pats karas yra „kita mėnulio pusė“. Jis nėra šviesus, jis yra tamsus.

Tad kodėl iki šiol didžiuojamasi kariais? Kodėl jie pagerbiami? Kodėl Europos šalys mini gegužės 8 dieną – pergalę prieš nacistinę Vokietiją? Juk Prancūzijos pasipriešinimo judėjimas tiek daug tamsių pusių turėjo. Sąjungininkų kariai irgi buvo ne šventieji. O kodėl reikėjo iki pamatų subombarduoti Drezdeną? Apie sovietinius karius, kurie Vokietijoje prievartavo moteris, grobė turtą, net nekalbu. Niekas šių faktų neneigia, tačiau vis tiek II-ojo pasaulinio karo kariai yra didvyriai tiek Jungtinėse Valstijose, tiek Prancūzijoje, tiek Didžiojoje Britanijoje.

Juk aišku, kad karui taikydami taikaus gyvenimo standartus, galime užmiršti, kad tai buvo kova prieš vieną didžiausių XX amžiaus blogių – nacizmą. Antrasis blogis – komunizmas išliko. Ir prieš jį kovojo mūsų partizanai. Taip, kova buvo sunki ir žiauri. Tačiau reikia prisiminti, kad būtent partizanai buvo legali Lietuvos valdžia. Jų įsakymai ir teismai buvo teisėti, o tuo tarpu okupacinės valdžios – ne. Tad jei kas ir buvo žudikai – tai sovietiniai pareigūnai. Jų kovos negynė jokie legalūs įstatymai. Jie buvo patys tikriausi banditai. Šiandienos diskusijose tai užmirštama.

Kaip, beje, užmirštama įvertinti tuos asmenis, kurie aktyviai stojo okupacinės valdžios pusėn – ne tik stribai, bet ir kolūkių pirmininkai, komunistai ir komjaunuoliai. Kaip juos vertinti? Būkime atviri – jie karo metu stojo į okupacinės valdžios pusę. Jie buvo patys tikriausi kolaborantai. Ką su tokiais darė Prancūzijos pasipriešinimo dalyviai, puikiai žinome. Juos bausdavo mirties bausme. Ir ją įvykdydavo. O kiek mirties bausmių buvo įvykdyta kolaborantams po karo? Tai pamirštama, kai kalbama apie Lietuvos pasipriešinimo judėjimą.

Partizanai baudė mirtimi okupantų pakalikus. Ar visada teisingai? Tikrai ne. Juk nebuvo sąlygų nuodugniai atlikti tyrimą. Be to, karas, pasikartosiu, yra bjaurus dalykas. Tačiau tai nepaneigia esminio dalyko – Lietuvos partizanai kovojo prieš vieną didžiausių XX amžiaus blogių – komunizmą. Ir jie taip pat kovojo už Lietuvos laisvę. Ir ne partizanai į Sovietų Sąjungą nukeliavo ir ten kovojo, bet sovietai okupavo Lietuvą.

Jei mes neišlaikysime labai aiškaus moralinio kompaso, tuomet aukos ir budeliai atsistos vienoje eilėje. Juk ir pas aukas gali atrasti „tamsiąją mėnulio pusę“. Mes negalėsime atskirti, kas yra okupantai ir kas pavergtieji. Ar tikrai to norime?